Ko gero, net nesvarbu, ką skaudės - pritaikysiu viskam... Labai sunku gyventi su tokiom paranojiškom mintim. Kaip jų atsikratyti? Ar padėtų psichoterapija?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP NEIEŠKOTI SAU LIGŲ?
Trumpas atsakymas į tai, kaip neieškoti sau ligų: ieškoti savo gilių jausmų. Kokie čia dar „gilūs jausmai“? Kai kurie jausmai yra paviršiniai ir greit praeinantys: smalsumas, malonios žinios sukeltas pakilimas, lengvas nusivylimas.
Kai kurie jausmai yra gilūs, dešimtmečiais slypintys pasąmonės „duomenų bazėje“: vaikiškos nuoskaudos, nusivylimai ir priešiškumas. O kai kurie jausmai yra „skolinti“, mes jais tarsi užsikrečiame nuo draugų ir artimųjų: „sergu už mamą“, „sergu kartu su tėčiu“, „man bloga, kai sutuoktiniui būna bloga“. Prisiminkime tai ir dabar atkreipkime dėmesį į kūną.
Kūną mes įpratome stebėti, kai su juo kažkas yra ne taip: šlapios kojos, virpa pakinkliai, skauda galvą, pykina ir pan. Trumpalaikiai ir mažiau mūsų dėmesį pritraukiantys pojūčiai - malonūs: sotu, lengva, atsipalaidavęs, erotiškai susijaudinęs. Jų yra mažiau, nei nemalonių, nes nemalonūs pojūčiai gamtai svarbesni, jie reikalauja budrumo ir kažkokių koreguojančių veiksmų. Čia ir slypi gamtos mums paruošti spąstai.
Būsena, kai žmogus nuolat įtaria sau sunkų susirgimą, nors jokie gydytojai jo neranda, vadinasi hipochondrija. Jos metu nemalonūs pojūčiai ir skausmai yra kankinantys ir neaiškūs, keičiantys savo vietą kūne. O sąvoka „hipochondrija“ išvertus iš lotynų kalbos reiškia „po šonkauliais“. Matyt, dėl to, kad dažniausias hipochondrijos nusiskundimas - nemalonūs pojūčiai viršutinėje pilvo dalyje.
Taip yra dėl to, kad šioje vietoje išsidėsto labai tankus saulės rezginys, jautriai reaguojantis į įvairius stresus ir emocijas - netgi jei mes tų stresų ir emocijų nesuvokiame.
Jums gali būti keista, kaip galima nesuvokti savo emocijų. Tarkime, argi mums neakivaizdu, kada mes pykstame ar jaučiame baimę, liūdesį, džiaugsmą? Jei jums tai akivaizdu, tai reiškia, kad jūs priklausote maždaug pusei žmonių, kurių emocijos yra sąmoningai suvokiama psichinė funkcija. Tuomet jums aišku, kad „aš taip pykstu, kad net galvą skauda“. Arba „man iš sielvarto net kvapą užgniaužė“.
Jums nėra hipochondrijos, nes ryšys tarp jausmo ir pojūčio kūne yra sąmoningas. Tačiau netgi jums gali būti suprantami tik paviršiniai jausmai. Giliųjų jausmų ar „skolintų“ iš artimųjų jūs galite nesuprasti. Tuomet, kai jie pasirodo, jūs pasakote: „pati nesuprantu, kodėl taip verkiu“. Arba „aš net neįsivaizdavau, kad manyje gali būti tiek įniršio“.
O apie pusei žmonių netgi paviršinės emocijos yra už sąmonės slenksčio, todėl į klausimą: „ką tu jauti?“ jie dažniausiai atsako: „nežinau, viskas normalu“. Arba „jaučiu, kad tu kažko iš manęs nori“.
Tokiu būdu jie neatsako į klausimą, ką jaučia, nes žodinis konstruktas „jaučiu, kad“ išvis nesusijęs su sakančiojo jausmais. Negalima jausti „kad“. Tačiau mes taip kalbame ir toks posakis „praeina“.
Kai žmogus beveik niekuomet nesuvokia savo jausmų, jis vadinasi „jausmų analfabetu“ arba „aleksitimiku“. Išvertus tai reiškia „neturiu jausmui pavadinimo“.
Aleksitimikai dažnai turi visokių jiems nesuprantamų nemalonių pojūčių kūne, kurie atstoja jiems jausmus. Kartais net pavyksta iš nemalonaus pojūčio vietos suprasti, koks būtent jausmas slypi giliau sąmonės slenksčio:
Kamuolys gerklėje ir oro trūkumas - neišverktos ašaros, neišreikštas emocinis skausmas;
Skausmai po dešine pašone - neišreikštas pyktis, nuoskauda, priešiškumas;
Migreninis galvos skausmas - meilės ir neapykantos kova santykiuose su artimu žmogumi;
Virpulys blauzdose ir įtampa pėdos- neišreikšta baimė ir nepasitikėjimas.
Žinoma, šiuo „jausmų žemėlapiu“ nereikia aklai pasitikėti. Ryšių tarp emocijų ir kūno specialistai teigia, kad mums dažnai suskausta ar sutrinka ne ta vieta, kuri „atitinka jausminį žemėlapį“. O ta, kuri iš prigimties yra mūsų organizme funkciškai silpnesnė, savotiškas „Achilo kulnas“.
Ir jeigu pasąmoningai mes reaguojame pakankamai stipriu jausmu, tai šiam jausmui išaugus sutrinka būtent šio silpnesnio organo veikla. Mes netgi patys galėtumėme atsakyti į klausimą: „kokiu organu aš dažniausiai reaguoju supykdamas, nusimindamas, išsigąsdamas“?
O jeigu emocijų mes dažnai nesuvokiame, tai visi nemalonūs pojūčiai, ypač kylantys pilve, sukelia mums nerimą. Mes ieškome, kas tai galėtų būti per pojūčiai, ir gauname du atsakymus:
1. Tai tikriausiai kokia nors sunki liga;
2. Tai tikriausiai nuo nervų.
Natūralu, kad mes pradedame nuo hipotezės apie galimą ligą. Mes prisimename artimuosius, kurie sirgo sunkiomis ligomis ar mirė nuo jų. Ir kadangi mes miglotai įsivaizduojame, kad „vėžys paveldimas“, mes imame galvoti apie vėžį.
Kodėl mes manome, kad vėžys paveldimas? Todėl, kad medicininės žinios šiuo metu nėra grindžiamos aiškia logika ir yra pateikiamos stulpeliu: „augliui atsirasti gali turėti įtakos genetiniai, aplinkos, gyvenimo būdo faktoriai“.
Ką tai sako apie priežastingumą? Nieko nesako. „Gali atsirasti“- vadinasi ir „man gali atsirasti“. Joks medikas negali jums duoti aiškaus atsakymo ir „dėl visa ko“ siūlo „pasidaryti ultragarsinį vidaus organų tyrimą, kompiuterinį ar net branduolinį magnetinį rezonansą“.
Ir jei tyrimo metu gydytoja sumurma kažką panašaus į „nepatinka man jūsų kasa“, to užtenka, kad jos žodžiai sustiprintų baisų įtarimą: „man tikrai kažkas yra“, nors gydytoja turėjo omenyje nedidelį kasos padidėjimą ar lengvo uždegimo požymius.
Iš tiesų didelė dalis hipochondrinių sutrikimų vystosi po neatsargių gydytojo pastabų – tai taip vadinama „jatrogenija“ - mediko sukelta liga. Ir atvirkščiai, tvirtas gydytojo pareiškimas: „organai normoje, jūs sveikas“ - hipochondršiką žmogų bent trumpam sugrąžina į sveiką ir giedrą būseną. Žinoma, jei jis neima abejoti: „o gal gydytojai suklydo“?
Visai neblogas antras atsakymas – „tai- nuo nervų“. Jūs tuo tikite? Tuomet galima ieškoti psichoterapijos.
Psichoterapija nenuima nemalonių pojūčių kūne, negali už jus atimti iš jūsų vidinių abejonių. Tačiau ji gali atvesti jus iki tikresnių nemalonių pojūčių ir sutrikimų šaknų - jūsų jausmų. O kur jausmai- ten pokytis. Pokyčiai kiek baugina, bet reikalingi mums visiems. Juk sveikas vidinis pasaulis - besikeičiantis pasaulis.
Olegas Lapinas
