Kas iš to, kad jis paaiškins, jog „somatizacinis“ ar „somatoforminis“ - tai tik „į kūnišką ligą panašus sutrikimas“? Prieš jį liks žmogus, kenčiantis nuo skausmų skrandyje ir kepenų plote, kuriam dažnai gerklėje atsiranda kamuolio jausmas ir jį pykina. Pacientas, kuriam nuolat laužo kaulus ir trūkčioja raumenys. Lankytojas, kuriam nepraeina svaigulys ir galvos skausmas, kuris neprisimena, kada normaliai tuštindavosi ar šlapindavosi.
Ir kas svarbiausia - visi jo organai atrodo sveiki. Tai reiškia, kad gydytojui teks aiškinti tokiam pacientai: „Jūsų skausmai- nervinio pobūdžio“. Ir pacientas supras tai savaip: „Man sako, kad aš tuos skausmus įsivaizduoju“. Arba „Jis manimi netiki, galvoja, kad aš apsimetu“. Po to teks kreipti pacientą pas psichiatrą ar psichoterapeutą, ką pacientas supras šitaip: „Jis mano, kad su mano psichika kažkas netvarkoje... Bet juk man iš tiesų skauda!”
Bėda ta, kad žinodamas, tikėdamas ir užjausdamas tokį pacientą, bendros praktikos gydytojas neturi savo įprastinio taikinio - organo ar organų sistemos, kurią galima gydyti. Nes skaudančio skrandžio negali gydyti, jei jokie tyrimai nerodo jame nei opos, nei uždegimo, nei auglio, nei atgalinio tulžies įmetimo. Tiesiog skauda. Ir ką? Juk čia ne haliucinacija kokia nors ar kliedesys, tad kuo čia gali padėti psichiatras ar psichoterapeutas?
Tačiau psichoterapeutas šiuo atveju - tinkamesnis gydytojas dėl to, kad jis įprato dirbti ne su atskiru organu ar sistema, o su visu žmogumi. Neskirstydamas jo į kūną ir sielą. Beje, taip žiūri į žmogų ne vien psichoterapeutai.
Visuminis požiūris į žmogų labai būdingas Azijos medicinai, todėl, tarkime, kinų medikai negali suprasti diagnozės „į kūnišką panašus sutrikimas“. Jų ligų klasifikacijoje panašios diagnozės tiesiog išbrauktos, nors jie ir naudoja amerikietišką ligų sąvadą.
Kinų medikui žmogus - tai visuma, ir tradicinė kinų medicina skausmus pilve traktuoja kaip energijos tekėjimo sutrikimą, kuriam panaikinti reikia naudoti žoleles, taškinį masažą ar adatų terapiją visai ne skrandyje, o keliose nuo skrandžio nutolusiose vietose.
O jogos centre tą skrandžio negalavimą traktuos kaip vienų iš elementų viršijimą prieš kitus, paskirs dietą, organizmo valymą ir gydančias pozas - asanas. Taigi gydymas nebus nukreiptas į skaudančią vietą, jei specialūs tyrimai neparodys ten esant matomo sutrikimo.
O kaip žiūri į tai Vakarų psichoterapeutai?
Vakarų psichoterapija prasidėjo nuo hipnozės ir psichoanalizės. Hipnozė simptomiškai atneša pacientui palengvėjimą, nesigilinant į sutrikimo priežastį. Kartais ji padeda ilgam, kartais - tik kuriam laikui. Psichoanalizė aiškiną simptomo simboliką, jo emocines ir instinktyvias šaknis. Aiškina, deja, ilgo analitinio darbo metu, kuomet garantijos, kad pacientui palengvės, nėra.
Egzistuoja ir kitokių psichoterapijos metodų - į kūną orientuota terapija, psichodrama, šeimos konsteliacjos - kuomet skausmus bei kitokius kūno sutrikimus supranta kaip vidinį „pagalbos šauksmą“.
Tai reiškia, kad kenčiančio žmogaus viduje yra sielos dalis - Vidinis Vaikas, kuris negali išreikšti savęs kitaip, nei per skausmus, spazmus, pykinimus ir trūkčiojimus. Jam trukdo Vidinis Kritikas ir suaugusioji sielos dalis. Juk suaugęs žmogus neverkia, nereiškia savo baimės, pykčio, nusivylimo. Vietoj to jis bando sukontroliuoti, paneigti, įvaldyti šiuos jausmus. Ir tai sudaro aiškų kliūtį tradicinei psichoterapijai.
Kai psichoterapeutas pasako savo klientui: „Manau, kad jūs, užuot reiškęs jausmus, bandote juos įvaldyti“ - klientas jo negirdi. Jis sako: „Taip, aš supratau - man reikia mažiau jaudintis, ne taip imti viską į širdį“. Psichoterapeutas gali daug kartų pakartoti: „Ne, kaip tik jūsų skausmai - tai ir yra pastanga nejausti“.
Ir pacientas sutrinka: „Ką tai reiškia? Kad aš per mažai jaučiu?“ Įtikinti žmogų, kad jis bando kažko nejausti, nėra lengva. Juk tai nėra sąmoningas siekis. Tiesiog žmogaus psichika naudoja automatinę psichologinę gynybą - nuslopinimą arba intelektualizaciją- t.y. bando „apvalyti“ sąmonės turinį nuo nepriimtinų jausmų.
Dažniausiai tai nusivylimas tikėjime ar meilėje, senos vaikiškos baimės, pyktis artimiems žmonėms, senas neišgyventas liūdesys ir nuoskaudos. Patikėti, kad aš visa tai turiu, kai aš taip didžiuojuosi: „Aš jau tau kažkada išgyvenau!”?
Psichoterapeutas pakelia ranką prieš patį švenčiausią, ką turi žmogus - savo „aš“ vientisumą ir neliečiamumą. Kurį neretai lydi išdidus kliento tikėjimas: „Aš pats žinau, ką aš jaučiu ir aš puikiai moku valdytis“. Pacientas priešinasi psichoterapijai, nors ir laukia iš jos pagalbos. Jo psichika gina save nuo įsibrovėlio.
Todėl besilankančius netgi pas labai gerus psichoterapeutus žmones laukia nusivylimas. Po seansų ilgą laiką nepasidaro lengviau. Atrodo, psichoterapijoje žmogus tik tuščiai gaišta laiką.
Kas gi tie, kurie lanko psichoterapiją ir gauna iš jos naudos?
Tai žmonės, sutikę laikytis tam tikrų taisyklių.
1. Jie nelaukia pagerėjimo po seansų, nes tiki, kad simptomus kuria jų pasąmonė.
2.Jie lankosi reguliariai ir nelaukia iš psichoterapeuto gyduoliškų galių.
3. Jie mokosi gyventi su savo simptomais ir domėtis tuo, kas glūdi po jais, užuot bandydami domėtis medicinos vadovais su baisiomis diagnozėmis.
4. Jie atranda savų, dažnai netradicinės medicinos taikomų priemonių, palengvinančių jų simptomus.
Ir ką jūs manote? Skausmai praeina. Tačiau praeina tuomet, kai žmogus nustoja su jais kovoti. Tiesiog jiems siela nebeskiria tiek vietos ir jų nemaitina.
Tad kam reikėjo tiek stengtis? Tam, kad žmogus išmoktų gyventi, nebijodamas savo skausmo. Ir pasveikęs klientas nebesureikšmina nusilpusių simptomų, nes būna išmokęs bijoti kito - pragyventi ne savo gyvenimą, neišmokti džiaugtis, kad esi gyvas. Ir būti kartu su kitais - tokiais, kaip tu.
