Gyvename velniškai įdomiu laiku, kai svarbiausia valiuta tampa ne banknotai piniginėje, o like'ai „Facebook“ ir peržiūros „YouTube“. Per mažiau nei parą naujoji „Gjan“ daina „Need Your Love“ jų sulaukė atitinkamai 3 tūkst. ir 112 tūkst. Ankstesni Gretos internetiniai singlai „Not Afraid“ ir „Tattoo“ „YouTube“ šiuo metu peržiūrėti atitinkamai 2,6 mln. ir 1.6 mln. karto.
Gjan – Need Your Love:
Palyginti, šiųmečiuose M.A.M.A. apdovanojimuose geriausiu lietuvišku klipu pripažintas Jurgos „So Blue“ yra peržiūrėtas 25 tūkst. kartų. Gausiai reklamuotas, tuose pačiuose apdovanojimuose daugiausia statulėlių gavusio Donato Montvydo klipas „Make That Love“ – vos 2,5 tūkst. kartų.
„GJan“ visa tai pavyko nedarant nieko, ką, pagal šou verslo standartus, daryti būtina. Jokių pasirodymų TV eteryje, jokių pranešimų žiniasklaidai, jokių vadybininkų, fotografų, stilistų – tik „Facebook“, „YouTube“ ir stiprios dainos.
Vietos muzikantai mėgsta paliūdėti – čia Lietuva, čia niekam neįdomi „tikra“ muzika, televizija mūsų nerodo, o radijas negroja, pinigų įrašams nėra ir t.t.
Taip, visiška tiesa. Bet „GJan“ yra atsakas juodu ant balto, kad net ir tokiomis sąlygomis galima sukurti fenomeną.
Nerodo televizija – tuomet į ją ir neik. Negroja radijas? Sukurk tokią dainą, kad pats radijas kreiptųsi į tave, kad galėtų ją groti. Nėra pinigų įrašams? Dažniausiai svarbiau ne kuo įrašinėji, o ką įrašinėji. „GJan“ dainos sulaukė tokio populiarumo visų pirma dėl to, kad pačios dainos yra sukurtos kaip užtikrinti vakarietiški pop hitai. Kai daina gera, ją gali sėkmingai įrašyti ir Šiauliuose, ką „Gjan“, kartu su draugu, ir daro.
Kad internetas muzikoje, kaip ir daugelyje kitų sričių, sukėlė revoliuciją, kartoti nebereikia. Tačiau Lietuvos muzikai reikėjo sulaukti 2013-ųjų, kad pagaliau pamatytume, kaip tai atrodo praktiškai. „GJan“ yra pirmoji Lietuvos atlikėja, kuriai pavyko vien interneto pagalba pakilti į šalies pop muzikos viršūnę. Ir visa tai – net nesurengus nė vieno koncerto.
Kodėl tai yra gera žinia Lietuvos muzikai? Nes teigiamas pavyzdys užkrečia. „GJan“ parodė, kad ne prodiuseriai, pažintys ir pinigai lemia kas publikai patiks. Publikai viso labo reikia gerų dainų, o, pripažinkim, „GJan“ kūryba yra visa galva aukščiau už daugelį pop muzikos, kada nors sukurtos Lietuvoje.
Internetas ir socialiniai tinklai atėjo su pažadu, jog atneš daugiau demokratijos ir lygias galimybes visiems pradedant nevyriausybinių organizacijų aktyvistais, baigiant kūrėjais. „Gjan“ sėkmė parodo, kad pažadas yra tęsiamas. Prieš dešimtmetį vietinis vadybininkas būtų nusprendęs, kad Gretos balsas ir angliški tekstai yra pernelyg „neformatas“ lietuviškai ausiai ir tiek mes jos tebūtume tegirdėję. Dabar vadybininkų atsiklausti nereikia, ir ačiū internetui už tai.
Galbūt mes visi esame genialiai maustomi. Nenustebčiau, jei greitai sužinotume, kad „GJan“ iš tikro turi profesionalių užsienio vadybininkų komandą, kurie sumanė su mumis štai taip pajuokauti sukurdami Gretos, kaip anti-žvaigždės istoriją.
Taip pat įmanoma, kad per greitai prasidėsiančius gyvus koncertus „GJan“ gerokai sugadins savo virtualų įvaizdį – surengti gerą koncertą yra nepalyginamai sunkiau, nei išleisti gerą singlą.
Galų gale, žinant Lietuvos muzikos industrijos nebuvimą labai realu, kad milijonų „YouTube“ peržiūrų taip ir nepavyks paversti ilgalaike sėkmės istorija.
Bet, kad ir kiek grėsmių besugalvotume, „GJan“ jau įėjo į Lietuvos muzikos istoriją, kaip pirmoji nacionalinio masto socialinių tinklų žvaigždė. Kas kitas eilėje?
