Stovėjau vos atgaudamas kvapą ir netikėjau, ką matau. Ispanai šio miesto, paslėpto aukštai kalnuose, taip ir nesurado. Jo ir negalima buvo surasti, nes pastatytas taip tobulai, kad žingsnis į šalį ir džiunglės paslėpdavo visą kas gyva.
Neabejoju, kad konkistadorai daugybę kartų praėjo pro šalį, neįtardami kas slepiasi už kelių šimtų metrų. Dėl Maču Pikču aš ir važiavau į Lotynų Ameriką. Patekti ten ir šiandien sunku. Jei būčiau kada nors Lietuvoje uždavęs klausimą, ar gali traukinys lipti laiptais, mane bet kas būtų palaikęs kuoktelėjusiu. Pasirodo, gali.
Sėdžiu sau patogiai traukinyje ir atsipūtęs svarstau, kaip su traukiniu galima įveikti stačias Andų nuokalnes, supančias Kuską. Tai, kas vyko toliau, stebėjau net išsižiojęs. Traukinys du kilometrus 20 laipsnių kampu kyla aukštyn, tada sustoja ir, peršokęs ant kitų bėgių, važiuoja atgal, kildamas tokiu pat kampu. Mes lyg šaudyklė pakartojame tokią pakilimo procedūrą aštuonis kartus ir, visų nuostabai, esame jau viršuje.
Negali būti, bet faktas. Matyt, neapsieita be Verakočio įsikišimo. Mane inkų dievai saugo. Ir oras nuostabus, ir sekasi viskas. Tiesiog priešingybė Himalajų dvasioms, kurios taip ir neįsileido manęs į kalnus.
Verakoča mane nutarė pribaigti kalnų vaizdais, kokių neteko matyti niekur kitur pasaulyje. Įvažiuojame į tokį siaurą tarpeklį, kur traukinys ir upė Urubamba vargiai įsitenka tarpusavyje. Bet tai dar nieko. Iškišu galvą pro traukinio langą ir abiejose pusėse matau tokias stačias uolas, kad vos matosi dangus. Galvoje iš karto formuojasi mintis, jog žemės drebėjimo atveju vargu ar tektų dar kartą pamatyti Lietuvą. Tačiau ramina tai, jog dideli žemės drebėjimai Peru kartojasi kas tris šimtus metų, o paskutinis buvo 1958 metais. Tad ko čia jaudintis.
Su kiekvienu kilometru lendam vis giliau į džiungles. Stebina viskas: drėgnas subtropinis karštis, paukščių balsai, moskitai, nuostabūs bromelijų žiedai, kurie lyg įvairiaspalvis kilimas uždengia eukaliptų kamienus ir net šakas. Nuo to medžiai atrodo lyg barzdoti. Bromelijos sugeba įsitaisyti net tokiose vietose, kur kitiems augalams vietos nėra.
Traukinys nelauktai sustoja ir mes turime pasirinkti vieną iš dviejų variantų: sėsti į autobusą ir baisiu serpantinu per 10 minučių pasiekti Maču Pikču arba kelias valandas kabarotis aukštyn džiunglių takais. Pastarasis variantas įdomus, bet nepriimtinas dėl laiko stokos. Kai autobusas sustoja, nelabai tikiu tuo, ką mato akys.
Miestas nuostabus. Kažkokia gamtos ir žmogaus kūrybos harmonija. Užmirštu oro trūkumą ir karštį. Lyg kulkosvaidžiu tratinu fotoaparatu į visas puses, bijodamas kažką praleisti. Kažkada čia gyveno apie 400 žmonių. Dėl nežinomų priežasčių jie apleido miestą. Iš naujo 1911 metais jį atrado amerikiečių archeologas Hiramas Binghamas. Atrado - gal ne tas žodis, nes vietiniai indėnai miestą parodė patys. Tuo metu miestą buvo visai pasiglemžusios džiunglės, nors jame dar gyveno trys aimarų šeimos, kurios ir atvedė tyrinėtoją į pasakų miestą.
Praėjo kelios dešimtys metų, kol medžiai buvo pašalinti, pastatytas kelias ir pasaulis išvydo tai, ką turime dabar. Miesto statybai inkai sunaudojo šimtus tūkstančių tonų akmenų. Namai, šventyklos išsilaikė puikiai. Trūksta tik kalnų žole dengtų stogų.
Mane kankina du klausimai: kodėl inkai pastatė tokį miestą tvirtovę, o taip pat, kodėl jis buvo apleistas? Aišku viena - jis buvo pastatytas gerokai iki ispanų atėjimo. Vėl nenoriu patikėti vietinių istorikų aiškinimais, kad miesto statyba truko tik 100 metų. Kažkoks užburtas ratas su tomis statybomis. Literatūroje visur tas pats: Egipto piramidės statytos 100 metų, Babilonas irgi, Maču Pikčų, pasirodo, taip pat. Čia kažkas ne taip. Kai kažko nežinome, susigalvojame sau panacėją.
Hipotezė, kad mes galime ir nežinoti apie seniai egzistavusią civilizaciją, sunkiai skinasi kelią į pripažinimą. Kas galvoja kitaip, siūlau pasidairyti po Andus, nes norint pastatyti tokį miestą inkams reikėjo sukviesti darbams pusę imperijos. Žinoma, su sąlyga, kad statybinė medžiaga čia gulėjo po ranka.
Kiek sunkiau atsakyti į klausimą, kodėl miestas buvo apleistas? Jau minėjau, kad ispanai čia niekuo dėti. Manau, reikia sutikti su kolega istoriku Roku, kuris jau ketverius metus gyvena Limoje, jog inkų miestai kalnuose buvo paliekami dėl daugelio priežasčių. Tam turėjo įtakos Elninjo fenomenas, iki šiol formuojantis pasaulio klimato pokyčius.
Svarbi priežastis buvo maisto ir vandens trūkumas, prasidėjusi dirvos erozija arba nesugebėjimas organizuoti gyvybiškai reikalingų išteklių pristatymą iš miestų lygumose. Ispanai žinojo šią problemą, todėl specialiai nutraukdavo maisto ir vandens pristatymą, pasmerkdami kalnų gyventojus myriop. Šios problemos nebuvo lygumų miestuose, kur klestėjo terasinė žemdirbystė, buvo įrengta tokia sudėtinga irigacijos sistema, kad jos funkcionavimo mechanizmą negali paaiškinti šiandieninis mokslas.
Miestai slėniuose turėjo tokio lygio maisto produktų saugyklas, kad buvo galima išmaitinti dešimtis tūkstančių žmonių. Vien Rachči vietovėje netoli San Pedro mačiau puikiai įrengtas(182 saugyklas), kur produktai nesugesdavo kelis metus. Žinoma, negalima atmesti dar vienos labai svarbios miestų sunykimo priežasties, kuri Europoje buvo lemtinga daugeliui miestų. Turiu omenyje epidemijas, kurios Vakarų Europoje viduramžiais į kapus nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių.
Inkų imperija buvo tokia galinga, kad atėjus ispanams, pastarieji vargu ar sugebėjo iš karto suvokti savo pergalės mastus. Ispanijos kronikose minima, jog už imperatoriaus Atahualpos laisvę buvo pažadėta tiek aukso, kiek tilpo patalpoje, kur buvo kalinamas imperatorius. Tai sudarė 88 kubinius metrus aukso ir dvigubai tiek sidabro. Įdomiausia tai, jog išpirka buvo gauta, tačiau tai neišgelbėjo imperatoriaus gyvybės.
Pasakiški turtai buvo išsiųsti į Seviliją, kas leido Ispanijai dar kelis dešimtmečius išlikti dominuojančia valstybe Europoje. Tuo tarpu inkai stebina toliau. Puno mieste man buvo parodytas požeminis tunelis, kuriuo, kaip sakoma legendose, galima buvo pasiekti sostinę Kuską.
Požeminis tunelis, kurio ilgis 400 kilometrų? Protas sako – negali būti. Tačiau čia teko matyti labai jau daug neįtikėtinų dalykų. Gaila, kad kol kas šį faktą negalima patikrinti, nes dažni žemės drebėjimai užvertė požeminius praėjimus. Tačiau viena man jau tikrai aišku. Ispanų kronikos meluoja. Ispanai vieni niekada nebūtų nugalėję inkų. Tai, kad 50 ispanų galėjo sutriuškinti daugiatūkstantines inkų pajėgas yra melas. Ispanai pasinaudojo sena, bet veiksminga taktika: skaldyk ir valdyk. Inkų imperija buvo milžinas molinėmis kojomis, draskomas vidinių prieštaravimų.
F. Pisaro gudrumui nebuvo ribų: naujos žmonos, papirkinėjimai, šantažas davė tai, ko reikėjo - suardė darnų imperijos mechanizmą. Ispanams beliko tik stebėti, kaip pjaunasi tarpusavyje inkų gentys, naikindamos savo šalį. Tai ypač ryšku, išnagrinėjus faktus, susijusius su Limos apgultimi XVI a. pabaigoje. Archeologiniai atradimai liudija, kad ispanai taip supjudė indėnus, jog beviltiškoje situacijoje laimėjo pergalę.
Bus daugiau.
Kelionės Peru akimirkos:
