Tai legendinė inkų sostinė, kurios pavadinimas reiškia „Pasaulio bamba“. Pabundu ne veltui. Organizmas niekaip negali priprasti prie Andų aukštikalnių. Tai tikrai nenuostabu, nes lietuviui keturių ar penkių kilometrų aukštis yra tikras išbandymas. Tad nors trečia valanda nakties, užmigti vilčių jau nėra.
Galvoje įkyriai sukasi senai girdėta frazė „Žuvys dainuoja Ukajalyje“. Jai jau keturios dešimtys metų. Tada šaltais žiemos vakarais, kai kaime pyškėdavo nuo šalčio tvoros, skubėdavau greičiau baigti visus savo darbus. Tam buvo svarbi priežastis. Tėvas žadėjo padovanoti naują, keistu pavadinimu knygą, papasakoti apie Amerikos indėnus, Amazonės džiungles, įvairių civilizacijų atsiradimą bei žlugimą. Taip buvo dedami pamatai mano būsimai istoriko profesijai.
Tada pirmą kartą išgirdau apie keliautojus, tyrinėjusius Amazonės intaką Ukajalį. Viskas atrodė tolima ir nepasiekiama. Dabar aš čia: guliu sau tyliai, žiopčioju kaip žuvis, gaudydamas paskutinius oro trupinius ir nieko - gyvenu. Tačiau absurdiška mintis vis vien neapleidžia manęs. Tad dainuoja ar nedainuoja tos žuvys Ukajalyje? Ir visai jos nedainuoja. Esu tikras, kad tam jos neturi jokių sąlygų. Andų upės kaprizingos ir nenuspėjamos. Tik Lietuvoje karosai „siautėja“ ramiuose vandens telkiniuose šiltais vasaros vakarais.
Anduose viskas kitaip. Maranjon, Ukajalio ar Urubambos upės tik iš pažiūros lėtai neša drumzliną vandenį į Amazonę. Aukštupyje bet kurią iš jų galiu laisvai perbristi. Tačiau piktnaudžiauti tuo nepatartina. Tereikia visai nedidelio lietaus kažkur aukštai kalnuose ir šios upės virsta garsiai kliokiančia ir viską žudančia srove, nuo kurios nėra išsigelbėjimo.
Verta pamatyti, kokio dydžio akmenis ridena Kolka kondorų perėjoje. Kitaip ir būti negali, kai „vandens žvėris“, pamaitintas tūkstančių upelių, veržiasi pirmyn, tačiau statūs kalnų šlaitai šiam žvėriui neleidžia niekur pasukti iš kelio.
Kolkos konjonas - tikras kalnų grožio įsikūnijimas. Statūs, 1,2 km aukščio šlaitai, debesys po kojomis, nuolatos besikeičiančios spalvos ir svarbiausia kondorai. Jų laukiu apsikarstęs foto ir video kameromis. Kai atrodė, jog jie neatskris, keletas milžiniškų, tobulai sukurtų paukščių, su stebėtinu grakštumu lyg naikintuvai, prašvilpė prieš pat mano nosį.
Nespėjau net pakelti savo fotoaparato. Nuostabiausia tai, jog jie visai nejudino savo sparnų. Viską lemia karštos kylančios oro srovės. Štai kodėl kondorai visada pasirodo tik įdienojus. Fiksuoju jų skrydį filmavimo kamera ir negaliu patikėti kaip aplinkui stulbinančiai gražu. Nejučiomis prisimenu savo kelionę į Himalajus ir nupurto šaltis.
Važiuoti pasižiūrėti aukščiausių pasaulio viršukalnių žiemą buvo tikra savižudybė. Gerai, kad pavyko išnešti sveiką kailį.
Dabar Lietuvoje pavasaris, tuo tarpu čia Peru - baigiasi ruduo. Baigėsi liūčių sezonas. Kečua ir aimarai šį įvykį pažymi spalvingomis šventėmis gausiai vieni kitus laistydami vandeniu. Paukščiai ruošiasi skristi į Kanadą, vaikams prasidėjo mokslo metai. Viskas labai keista ir neįprasta. Čia ir saulė ne ta, ir naktinis dangus visai kitas. Ypač stebina tas faktas, jog kuo toliau į pietus, tuo šalčiau.
Jei Čilėje Andų priekalnėse nuimamas vynuogių derlius, Valparaise poilsiautojai Vin del Maro paplūdimiuose gaudo paskutinius vasaros spindulius, tai Patagonijoje, iš Antarktidos atklydę vėjai jau stingdo ledynus. Visai kitas vaizdas Peru. Čia arčiau ekvatorius, todėl rudeniu net ir nekvepia.
Grožiuosi nuostabiais Andų vaizdais, kuriuos labai pagyvina lamų, alpakų arba guanakų būreliai. Tiesą sakant visai nesigaudau kuo jie skiriasi vieni nuo kitų. Mašiną krato taip, kad net dantys barška. Keliai, kuriais važiuojame, baisūs. Kitokie jie vargu ar gali būti penkių kilometrų aukštyje.
Važiuojame pelkėta lyguma ir vizualiai net neįtariame, jog aukštis sunkiai suvokiamas. Paslaptį greitai išduoda artėjanti debesų siena ir dusulys. Iš šono atrodau „tiesiog puikiai”: akių obuoliai įgavo rausvą spalvą, pilvas patrigubėjo, o kosulys darosi panašus į astmos priepuolius. Ramina tai, kad kolegos jaučiasi panašiai, todėl nesu balta varna. Mus lydintis vietinis gidas ištisai žiaumoja kokos lapus.
Sako, malšina alkį ir troškulį. Nė velnio jie nemalšina. Graužiu sau tuos „lauro“ lapus ir nieko nejaučiu. Kur kas geriau veikia lietuviška ruginukė, kurios atsargas atsivežėme pakankamas. Bet yra viena rimta problema. Ją išgerti yra pakankamai sunku. Išlenki su kolegomis taurelę ir jausmas toks, kad viskas tuoj iššoks atgal pro burną, nosį ar net ausis. Aš, žinoma, perdedu, bet jausmas tikrai nekoks.
Sugalvojame eksperimentą. Nutariame lietuviško produkto duoti paragauti vietiniam gidui. Visiems labai linksma matyti eksperimento rezultatus jo akyse. Atgavęs kvapą pripažįsta, jog „piska“ gera. Tai jų gėrimas, dėl kurio autorystės nuolatos vyksta ginčai su Čile. Jie kaip „geri“ kaimynai nuolatos konfliktuoja dėl Patagonijos, piskos, bulvių arba futbolo.
Atsigavęs gidas duoda neįkainojamą patarimą - prieš geriant stiprius gėrimus kalnuose, orą būtinai reikia iškvėpti, tada viskas bus gerai. Teigiamas lietuviško vaisto poveikis išlieka apie tris valandas. Per tą laiką visada spėdavome pravažiuoti kritinius aukštumų taškus. Tiesos vardan reikia pasakyti, jog kokos lapų arbata taip pat padeda įveikti aukštumų ligą, bet tai trunka dvi tris minutes.
Peruiečiai sako, kad iš 200 kg kokos lapų išgaunama tik l kg kokaino. Tad žiaumoti šiuos abejotinos reputacijos lapus aš atsisakiau iš karto, nors kalnų kaimelių gyventojai tai daro nuolat, nuo ko jų dantys įgauna net žalią spalvą.
Bus daugiau.
