(...) Šiuo metu internete tapo populiarus paveikslėlis, kuris lygina (labai subjektyviai) gyvenimą sovietmečiu ir šiais laikais. Nuostabą kelia, kai vaikai prisiklausę savo tėvų pasakojimų apie tuos laikus žavisi jais ir patys jo nematę, norėtų ten gyventi...
Panagrinėkime, ar tikrai sovietmečiu gyventi buvo geriau:
1) Sakoma, jog visi turėjo darbus. Taip, visi dirbo, nes jei nenorėdavai dirbti – priversdavo arba pasodindavo. Dėl nedarbo kalta ne demokratija, o tai, jog tą „demokratiją“ pavergė pasaulio galingieji, kurie sukūrė naujojo pasaulio „maldos namus“ – bankus, o žmones pavertė jų pastoviais lankytojais ir klientais;
2) Vertybių krizė, tai ne laikmečio, o pačių žmonių, nenorinčių tobulėti, norinčių viską gauti lengvai ir t.t., problema. Jeigu nebūtų vidinio, pabrėžiu - „vidinio“ palaikymo (...), tai jie tiesiog negavę dėmesio ir energijos pasitrauktų, o kai patys juos „penime“ savo smalsumu, dėmesiu (nesvarbu blogu ar geru – svarbiausia pats faktas) - jie plečiasi ir auga!;
3) Maistas būdavo geras, tačiau nebūdavo labai didelio pasirinkimo. Anksčiau restorane ar kavinėje, pvz. prie dienos pietų,atnešdavo stikliuką degtinės. Kam? Todėl, jog maistas greitai sugesdavo ir žmonės dažnai apsinuodydavo. Taip, dabar daug maisto produktų yra apdirbti, su konservantais ir pan., tačiau kas verčia Jus pirkti tuos produktus? Visada yra pasirinkimo galimybė, tad domikės ir rinkitės sveiką maistą;
4) Nesąžiningus žmonės į valdžią įsileidome patys. Dauguma „tautos gelbėtojų“ atėjo iš tos pačios sovietinės santvarkos. Dar kartą reikia priminti, jog reikia kiekvienam pasitikrinti savo tikruosius motyvus! Buvę komunistai, kurie pateko į valdžią, po nepriklausomybės atgavimo, „atsisėdo iš karto ant dviejų kėdžių“, t.y. Lietuvos žmonėms žadėjo „šviesų rytojų“ (nors jiems rūpėjo tik jų pačių interesai), ir tuo pačiu metu, buvę komunistai, dirbo su Rusija (...).
5) Kol nesubręs visuomenė, pradedant nuo savęs paties, tol ir leisime bet kam niokoti mūsų šalį ir engti jos piliečius. Todėl labai svarbu auginti ir auklėti ateities kartas tinkamai. Reikia vaikams skiepyti tikrąsias vertybes - rodyti tikrus pavyzdžius (ne „Lady Gaga‘s“ ir „Eminem‘us“);
Reikia užsiimti vaikų laisvalaikiu, jog jie būtų išprusę tiek intelektualiai, tiek dvasiškai, o ne pirkti ir sodinti vaikus prie „iPad‘ų“, „Playstation‘ų“ ar „Xbox‘ų“ bandant nuraminti savo sąžinę, jog rūpinatės vaikais. Pradėkite skirti savo vaikams laiko ir tikro nuoširdaus dėmesio, nes kaip juos užauginsite, tokia Lietuva, toks ir pasaulis bus. Nedarykite taip, jog po to senatvėje reikėtų gailėtis, kai vaikai net nenorės Jūsų aplankyti ar net kalbėtis su jumis.
Esame jauna valstybė. Kiekvienas mato ir jaučia, jog sovietmečio tvaikas dar neišsisklaidė, jog mentalinės programos dar stipriai laiko Lietuvos piliečius savo gniaužtuose. Įdomus dalykas, jog mes, atgavę nepriklausomybę, nuo vieno kraštutinumo – sovietų, metėmės į kitą kraštutinumą – Europos Sąjungą. Dauguma Lietuvos gyventojų patikėjo, jog ES gali mus išauklėti, padėti pamiršti mūsų praeitį, tapti mūsų gynėja ir t.t.
Tačiau aš manau, kad mūsų tauta baigia prarasti savo identitetą! Pasaulio galingieji naikina mūsų šaknis. Jau dabar didžioji dalis jaunimo yra beraščiai, jie mieliau naudoja anglišką žargoną vietoj to, jog išreikštų savo mintis gimtąją kalba. Mūsų „išrinktieji“ tuoj visiškai išparduos mūsų valstybę, o mes tik sėdime ir vis dar tikimės, jog patys nieko nedarydami sulauksime išganymo iš šalies...
Mes apsvaigome nuo gražių kalbų, mes tapome priklausomi nuo Europos Sąjungos teikiamos finansinės paramos (kurios, mano manynu, tik maža dalis pasiekia tuos, kuriems ji yra skirta), tačiau, kaip ir minėjau, manau, kad už šias „dovanas“ sumokame savo identitetu, savo tėvyne, savo vaikų ateitimi! Atminkite, niekas nieko nemokamai nedalina, o jeigu ir duoda, tai tam turi kažkokių atvirų ar slaptų motyvų.
Mano nuomone, šiuo metu Lietuvoje yra trijų tipų gyventojai:
- tie, kurie mano, jog sovietmečiu gyventi buvo daug geriau (dauguma tokių atvejų žmonės tiesiog ilgisi ne paties sovietmečio, o prisimena savo jaunystę, jaučia sentimentus jai);
- tie, kurie mano, jog Europos didžiosios valstybės, bei JAV „išgelbės“ mūsų šalį;
- ir tie, kurie atsigavo iš šios „pasakos“. Jie žino, jog niekas mums išminties neįteiks ir, kad jos nenusipirksi „Akropolyje“, kad reikia veikti patiems, o ne leisti savivaliauti besieliams politikams, kurie seniai apie mus pamiršo.
Man šiuo metu mūsų valstybė panaši į dreifuojantį laivą – nežino, nei kur plaukia, nei atsimena iš kur išplaukė...Reikia nedejuoti, o atsibusti ir suprasti, jog praeitis duota ne tam, jog jos ilgėtumeisi, o tam, jog pasinaudotum patirtimi, kurią ji suteikė. Praeitis mums duota tam, jog nekartotume tų pačių klaidų ir pasiimtume iš jos, kas jau buvo suprasta, kad tai panaudotume dabar, kuriant savo ir savo valstybės ateitį!
Mūsų protėviai kovojo tikrai, ne už tai, jog mes parsiduotumėme kitiems, jog apsaltume ir užmigtume iliuzijoje, kurią patys ir susikūrėme arba mums primetė kiti. Mūsų tauta aptingo, pasinėrę į gilų nesąmoningą sielos miegą. Tačiau pats laikas atsibusti! Jeigu neišgirsime žadintuvo dabar, galime jau ir visai nebepabusti arba pabusti nebe Lietuvos piliečiais ir kūrėjais, o kitų didžiųjų valstybių tarnais ir marionetėmis...
22 metų Lietuvos pilietis, kuriam svarbi Lietuvos ateitis
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!