Esu labai ištikimas ir neturėjau jokių minčių apie ją kaip apie merginą. Ji buvo ir tebėra mano geriausia draugė. Mūsų bendravimą šeima ir draugai vardindavo daugiau nei draugišką, ir manoji ex to labai pavydėdavo, net ir konfliktų didelių būdavo.
Po išsiskyrimo, savęs pažinimo, laisvo laiko ir supratimo, ko aš norėčiau iš antrosios pusės, supratau, kad ji yra mano žmogus, antroji mano pusė. Mes turime labai daug bendro, vienas kitą papildom, esam kūrybingi ir išradingi. Mėgstam šnekėtis ir niekada nemeluojam vienas kitam.
Ir taip mes tapome pora. Aš persikėliau gyventi į jos miestą, kuris man svetimas, kur nei draugų, nei mano pažįstamų. Beveik visi pažįstami buvo iš jos pusės, o aš šiek tiek mažiau linkęs bendrauti. Atsirado naujų pažinčių, naujas darbas (kurio tikrai nemėgstu), bet tai viskas dėl bendro tikslo - savų namų.
Pusantrų metų pradraugavome. Atrodo, viskas puiku, bet prieš mėnesį įvyko konfliktas, kuris jau buvo brendęs jau senokai, ir taip męs išsiskyrėme. Ambicijos ir ego padarė savo. Kaltė buvo abiejų pusėje.
Mes įsitraukėm į rutiną. Abudu aptingome. Atsirado finansinės problemos. Nustojome daryti tai, kas patinka vienas kitam. Aš žinojau, kokia ji užsiplieskianti, ir padažnėję konfliktai ( 1- 2 į savaitę) mane išmušė iš vėžių.
Į jos pusę stojo viena pažįstama, kuri prisidėjo prie mūsų skyrybų. Konfliktas buvo toks, kad aš tą patį vakarą išvažiavau pas pažįstamus nakvoti, ir kitą dieną, pykčio vedamas, susirinkau daiktus ir išsikrausčiau. Dar savaitei nepraėjus, ji pradėjo vaikščioti į pasimatymus, susirado kita vaikiną.
Ji atsigavo, pradėjo vėl rūpintis savimi. Mes bendravome šaltai ir tik reikalui esant. Mano draugai savo patirties vedami patarė man visai su ja nebesusitikti, nebebendrauti. Gyvenom atskirai mėnesį. Bet mane vis tiek traukė. Galų gale prieš savaitę mes susitikome, nes jai buvo labai blogai, mane irgi kamavo pasiilgimas, prisiminimai.
Mane tiesiog graužė iš vidaus, ir nusprendžiau dar kartą pabandyti atgauti nors geriausią draugę. Susitikom, išsikalbėjom, išsiverkėm. Sekančią dieną vėl susitikome, bendravome, pasilikau, pasimylėjom. Ir nuo to karto aš praleidžiu labai daug laiko su ja.
Ji paliko tą vaikiną, o mane vėl priima atgal į širdį. Per išsiskyrimą supratau, ko aš noriu gyvenime. Aš noriu su ja pasenti. Tiesiog vakar išsikalbėjom klausimu, kuris mane labai neramino: ar ji gali lauktis nuo to vaikino. Atsakymas man nebuvo netikėtas, tiesiog aš naiviai tikėjausi giliai širdyje, kad nieko tarp jų nebuvo.
Esmė tame, kad po pokalbio man palengvėjo, bet mintys apie ateitį susijaukė. Aš noriu su ja likti, kad ir vaikas būtų ne mano. Bet bijau ir aš, ir ji, kad po vakarykščio pokalbio aš galiu atšalti.
Visa šita savaitė buvo nuostabi. Aš noriu, kad ir likęs gyvenimas toks būtų. Kaip man tą nerimą išsklaidyti? Aš negaliu kreiptis į savo geriausią draugą patarimo, nes jis netgi nuo mano ir jos bendravimo pradžios jau buvo prieš. Mūsų santykius palaiko tik jos šeima, ir mano tėvai. Netgi mano sesė šiek tiek prieš.
Gal yra kokios literatūros, kuri padėtų šiuo klausimu? Aš tiesiog nenoriu ir vėl jos prarasti...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Savo laiške jūs nepaminėjot, ar jūsų mylima mergina laukiasi, ar tai tik potenciali galimybė? Manyčiau, tai nemenkas skirtumas: priimti jau esamą kūdikį, kuris gali būti ir ne jūsų, ar susigyventi su žinia, jog išsiskyrimo metu, jums svarbaus asmens kūnas priklausė kitam. Integruoti į savo gyvenimą šiuos du faktus yra skirtingo svorio uždaviniai. Kita vertus, turintys tą patį pagrindą. Tik vienu atveju natūralios pasirinkimo pasekmės liktų neapčiuopiamos ir nematomos, kitu - įgytų kūno pavidalą.
Suprantu jūsų nerimą dėl galimybės, jog jūsų mylimas žmogus gali lauktis ne jūsų vaiko, tačiau tikiu, jog ne tik kūdikis, bet ir pats fizinio artumo faktas su kitu gali neduoti ramybės ir atsipalaidavimo. Išsklaidyti to, kas įvyko, paversti faktą nebuvusiu arba nereikšmingu neįmanoma. Tai būtų panašiau į bandymą save apgauti, pasislėpti po noru girdėti tik tai, kas jus guostų. Įvykis yra prieš jus. Su jumis abiem. Kaip ir sprendimas, o gal tiksliau - troškimas likti kartu. Panašu, jog šiuo atveju jis taip pat turėtų būti stipriai abipusis, kitu atveju vargiai įmanomas, nes santykio uždaviniai nemenki.
Esant abipusiam siekiui likti ryšyje ir toliau kurti bendrystę, vienas iš svarbiausių žingsnių yra leisti vienas kitam kalbėtis apie tai, kaip jaučiatės. Priimti, jog ne jūsų įvardinta graži savaitė, bet atvirumas vienas kito vidinei realybei ir bandymas ją pamatyti yra judviejų kelias bendrystės link. Tai nemenka užduotis, turint galvoje, kad gali iškilti ne tik išsiskyrimo metu patirtas nutolimas, bet ir bandymas save apginti, kapstantis po buvusius nepasitenkinimus vienas kitu ir panašius dalykus.
Galvodamas apie kito asmens buvimą ne jumis ir iš to santykio gimusį vaisių, greičiausiai ilgai jausite kaltę, norą kaltinti, nuoskaudą, išdavystės skonį ir nemažai kitų nemalonių dalykų. Tai, kas jus galėtų nuo viso to išlaisvinti, yra atleidimas sau ir savo mylimai moteriai už klaidas ir pasirinkimus, kurie jus abu žeidžia.
Tačiau, kad ateitų atleidimas, nemažai laiko užima pyktis, bandymas vis iš naujo ir iš naujo pamatyti tą situaciją, kuri jus žeidžia. Tam tikra prasme nemalonų įvykį tarsi filmą vertėtų peržiūrėti, iškalbėti ir išbūti daugybę kartų, kol jis iš ties taps įvykiu, už kurį galėsite atleisti ir paleisti.
Taigi labiau nei knygą, raginčiau pasirinkti gyvą pagalbą, ypatingai tuo atveju, jei teks spręsti, būti su mergina ir ne jums priklausančiu kūdikiu ar ne. Na, o jei visgi išsiskyrimo rezultatas liks tik žinojimas, jog tame tarpe buvo kitas asmuo, kaip jau minėjau, verta padėti vienas kitam apie tai kalbėtis.
Santykiai susideda ne tik iš gražių ir laimingų patirčių bei laiko. Jų gelmė ir jungtis yra gebėjimas pereiti tai, kas jums abiem yra sunku. Ne nuneigiant, ne pakeičiant tai kuo nors gražiu, bet susiduriant ir išbūnant.
Vaida
Rekomenduojama literatūra:
Arturo Cattaneo; bendradarbiaujant Frankai ir Paolo Pugni. Santuoka iš meilės: gyvenimas poroje. 2008 m.
Gintautas Vaitoška. Lengvas gyvenimas. 2007 m.
Jean Monbourquette. Menas atleisti. 2001 m.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
