Tačiau, kaip nebūtų keista, jeigu pradedame kalbėti apie laimingą santuoką, mes visi, lyg susitarę, tvirtiname, kad, norint gyventi laimingoje santuokoje, reikia sunkiai dirbti. Kodėl? Kodėl mes lyg tyčia save programuojame sunkiam darbui, o ne gyvenimui, teikiančiam daug džiaugsmo, meilės ir laimės? Kodėl mes neprogramuojame savęs padaryti save ir savo artimuosius tiesiog laimingais ir visai nesvarbu, kiek tam pasiekti išeikvosime jėgų ir laiko? Kodėl mes į santuoką žiūrime tik kaip į prievolę, kažkieno sugalvotą būtinybę, dėl kurios reikės sunkiai dirbti, prarandant savąjį aš, o ir atpildas už mūsų pasiaukojimą - nelabai ką reiškiantis menkniekis?
Argi laiminga santuoka negimsta iš meilės? O juk meilės komponentai - altruizmas ir empatija.
Kiekvieno iš mūsų paklausus, kaip mes įsivaizduojame laimingą santuoką, turbūt dauguma iš mūsų net nedvejodami atsakytume:
- švelnumas ir rūpestingumas;
- sąžiningumas ir atvirumas;
- lytinis pasitenkinimas;
- pramogų bendrumas;
- bendravimas, parama ir įsipareigojimas;
- patraukli išvaizda;
- vaikai.
Ar galime rūpinimąsi savo šeima vadinti sunkiu darbu? Argi tai nėra malonūs rūpesčiai ar tarsi hobis? Kaip sakoma, pats laimingiausias žmogus yra tas, kuris myli ir yra mylimas, tačiau kažkodėl savo sutuoktinį/ę, vaikus apgaubdami besąlygišku dėmesiu mes jaučiamės sunkiai dirbantys.
Kodėl mes džiaugiamės ir jaučiamės beprotiškai laimingi, kai sutinkame tą vienintelį/vienintelę? Dėkojame likimui už šią nuostabią dovaną, pakertančią rankas ir kojas, priverčiančią stipriau plakti širdį. Džiaugiamės kiekviena praleista akimirka, intymumu, dovanojame švelnumą, stengiamės sužavėti kaip asmenybė, ypatingą dėmesį skiriame savo išvaizdai, pasitelkdami visą savo fantaziją drauge kuriame abiems smagų laisvalaikį, nepailsdami bendraujame, norėdami labiau vienas kitą pažinti ir tapti jo/jos gyvenimo dalimi.
Ir kaip mes dėl to stengiamės! Be jokių sąžinės priekaištų ar būgštavimų dedame didžiausias pastangas, norėdami mylėti ir būti mylimi ir lyg savaime tampame linksmi, gražūs, geidžiami, o, svarbiausia, laimingi. Galiausiai, jausdami begalinę laimę, norime, kad tai truktų amžinai, prisiekiame amžiną meilę ir atsidavimą.
Tačiau, kaip nebūtų keista, priesaika apverčia viską aukštyn kojom. Kokie mes buvome iki jos, kas mus džiugino, dedamos pastangos, kad būtume laimingi drauge - staiga visa tai tampa sunkiu, alinančiu ir beverčiu darbu.
Kodėl laiminga santuoka – sunkus darbas? Galbūt dėl to, kad sumaterialėjusiame gyvenime nebemokame mylėti? Kalbėdami apie meilę, atsainiai numodami ranka, ištariame, - tai tik chemija. Galbūt tokiu būdu mes norime nuslėpti, pateisinti savo tingėjimą ar pernelyg didelį egoizmą santuokoje norėdami tik imti, bet neduoti? O galbūt mes paprasčiausiai nebesugebame būti laimingais, nebemokame džiaugtis kiekviena gražia akimirka, malonia smulkmena? Bet juk iš smulkmenų ir susideda visas gyvenimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!