Atrodė, kad įžengėm į kažkokias labai senas patalpas, kuriose kažkada virė darbas, o dabar geriausiu atveju galima įrengti kokį muziejų, kur būtų supažindinama, kaip seniau buvo mokomasi ir dirbama. O kai dar mums parodė molį, iš kurio turėsim daryti taip vadinamus savo įsivaizduojamus meno kūrinius...Nenuostabu, kad iš didelio mūsų būrio liko tik keli ištvermingiausi.

Patalpos didelės, žiemą šalta, paskui pečiuką mums įrengė, tai tada buvo gerai – prisišildydavom ir gerai. O molį pradžioje gaudavom ne patį geriausią: seną sukietėjusį molį užmerkdavo, kai jis išmirkdavo, tada mums reikėdavo ant gipsinio stalo gerai jį išsiminkyti, kad neliktų oro puslių, ir kad viso gabalo drėgnumas būtų vienodas.

Ant gipso stalo minkydavome todėl, kad gipsas sugeria drėgmę, tačiau reikėdavo žiūrėti, kad koks atskilęs gibso gabalėlis nepatektu į molį, nes tada gaminys degdamas sprogsta ir visas darbas - veltui.
Pramokę pagrindų jau gaudavom gero molio, kurio atveždavo iš Sargėnų. Tereikdavo su vielute atsipjauti reikiamą kiekį ir truputi pasiminkyti, ir jau buvo galima lipdyti.

Iš pradžių buvo sunku, nes nežinojom, nei kas tas molis, nei su kuo jis valgomas. O dar visokie nauji žodžiai kaip kad šlikeris, turnetė, stekas, angoba, redukcija ir pan. O kai pirmą kartą atsisėdom žiesti, tai mums atrodė jog tai išvis neįmanomas dalykas – su pavydu žiūrėdavom kaip, regis, lengvai mokytojos ima gabalą molio, tekšt ant staklių ir tik spėk žiūrėti, kaip tuoj nužiedžia ąsotį, dubenėlį ar vazą, o mums niekaip neišeina suvaldyti molio. Išmokom.

O geriausias laikas turbūt buvo, kai pradėjome ruoštis diplominiams darbams. Mums patiko, kad nebereikia daryti visiems vien puodelių, lėkščių ar vazonų, kad kiekvienas daro tai, kas patinka ir ką geriausiai moka. Lipdėm, džiovinom, degėm, glazūravom, vėl degėm ir su nekantrumu laukdavom kas gausis, nes atidaręs pečių niekada nežinai, ką jame rasi, nes molis nenuspėjamas lieką iki pat galo. Regis, padarei viską gerai, o gaminys degdamas ėmė ir suskilo. Glazūruojant tikėjaisi vienos spalvos, o gavosi visai kitokia.

Ir dabar, praėjus nemažai metų džiaugiuosi, kad aplinkybės susiklostė būtent taip, kad nenorėdama įstojau į keramiką, ją baigiau ir iki dabar dirbu su moliu. Aišku, buvo trumpų pertraukų, kai savo jėgas išbandyti norėdavau kitose srityse, bet visada grįždavau prie molio, nes geriau nebūdavo.

Molis savaip ramina, atpalaiduoja. Įžengus į dirbtuves laikas tarsi sustoja, apima jėgų antplūdis dirbti ir daugiau padaryti. Regis, kiek daug gali padaryti ir tik vakare išeinant uždarius duris pajuntu nuovargį. Bet ryt - kita diena, kiti darbai ir vėl tas pats entuziazmas.

Ateina nemažai žmonių, kurie nesimokę šio amato, bet nori dirbti, išmokti. Ateina ir išeina, nes dažniausiai net neįsivaizduoja, kad nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti, kad reikia daug ir sunkiai dirbti, kad rezultatas nebūna lengvas, o ir pats darbo procesas ne visiems priimtinas, nes rankos visą laiką ištelptos moliu ir šlapios. Čia - ne kur nors biure sėdėti ir popierius pasirašinėti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!