Du keliai visada atsiveria priešais akis, kai mums iškyla dvejonės, pasirinkimo galimybės ar žmogiškosios dilemos tarp „būti ar nebūti“.
Pasirinkimas nulemia mūsų gyvenimo kelią, o kelio ėjimas mus paverčia tokiais, kokie esame dabar. Kas jeigu būtume pasirinkę kitą kelią? Kas būtų nutikę, jeigu daug metų atgalios mes, stovėdami sankryžoje, būtume pasukę kairėn, o ne dešinėn? Ar šiandien mums reikėtų mažiau lenkti nugarą, o gal ir šalia manęs būtų ilgakasė moteris ir trykštų vaikų džiaugsmo pilnas kambarys? Du keliai...Ar pasukau aš tinkamu keliu?
Atrodo, visada likimas paklodavo man tinkamą kelią, kuriuo tekdavo eiti tvirtai bei skausmingai susipažįstant su įvairias gyvenimo kampais. Eidamas trankydavausi į kampus ir juos gludindavau... Skaudėjo, taip, labai skaudėjo ir dar skauda, bet jau mažiau. Atsisuku ir pasižiūriu, jog kampai suapvalėjo, aš neatsitrenkiu į juos kaip kadaise, o prisiliesdamas praslystu šalia jų ir vėl žengiu pirmyn. Nematau aš kelio pabaigos, bet tas gyvenimo labirintas pamažu tampa savas ir už nugludinto kampo nepasislėpsi. O kartais taip norėtųsi...
Mes buvome du skirtingi žmonės: vienas iš miesto šurmulio bei didelio namo su patogumais, o kitas - iš vienkiemio, kur stūkso namas, tvartas ir lauke tualetas be vandens. Dviese sutilpome mažame studentiško bendrabučio kambaryje, kur turėjome trintis pečiu į petį norėdami prasilenkti. Pradžia gal ir buvo sunki, bet laikui bėgant ir žengiant vienu studijų keliu viskas tapo įprasta, naudinga - tarsi varomasis variklis esantis šalia. Keltis kartu į bendrą paskaitą, sėdėti vienoje auditorijoje, grįžus dalintis ryžių koše iš vieno puodo, prieš tai kartų pasiskirsčius darbus ją pagaminti. Buvo laikas, kai kelias, kurį ėjau, maniau yra prasmingas dėl draugo šalimais buvimo...
Bet ir tada buvo du keliai: lengvas – šėlionės, alkoholis, narkotikai, vagystės, muštynės, bei sunkus kelias: studijavimas namie, paskaitos, susikaupimas, atsispyrimas, nepatyrimas kitko ir sėdėjimas ribotame mokslo rate.
Pasirinkimas visada yra, bet dažniausiai reikia tiek daug jėgų pasirinkti sunkiausią kelią, o gal reikia tik vieno žmogaus šalia, jog nenuklystum bedugnėn? Mūsų kelias buvo sunkus, bet įveikiamas ir pasirinktas tuo metų geriausias. Po metų daugelį nuėjusių lengviausiu kelių išbraukė iš sąrašų, jiems dar teko susimokėti už lengvo kelio klaidas ir daugiau jų nematėme, juk mes ėjome kitu, sunkiu keliu.
Bėgant antriems metams, kaupiant ant savo pečių įvairiausią išmintį vis mąstai, kur ją gali panaudoti, o panaudojus - gauti atlygį, vertą tavęs. Mano pirma patirtis truko apie pusę metų, išvažiavus ieškoti „pinigų medžio“ ir siekiant atsikratyti naštos nuo pečių. Prabėgo tas laikas greitai, o grįžus pasilikusiam draugui teko pasakoti apie įspūdžius, darbą, palyginus - lengvus pinigus bei kitą pasaulį, negu tekę mums patirti. Jo akyse užsidegė toks didelis noras, siekimas ir troškimas bet kokia kaina išbandyti kitą kelią, juk jis atrodė toks lengvas iš visų mano pasakojimų.
Laikas – jo niekaip nesustabdysi, neatsuksi atgal ir nepasakysi - „sustok, gyvenimo akimirka, žavinga“. Jis bėga ir nusineša mūsų vaikystę, jaunystę, paauglystę, o atneša pažinimą, suvokimą, savęs ir kitų didesnį supratimą, bei dar tiek daug...
Man reikėjo tiek nedaug laiko, jog vos po kelių mėnesių aš pasiilgčiau to „lengvo gyvenimo“ ir pakėlęs sparnus išskrisčiau palikęs draugui menką atsisveikinimo raštelį: „aš laukiu tavęs kitoje pusėje“. Kaip dabar atsimenu jo motinos žodžius: „gal galėtumėt paskolinti draugui tų pinigų?“. Taip. Po kelių mėnesių mes kartu su draugu lenkėme nugarą prie darbų, įrodinėjome ką galime, džiaugėmės, kaip atrodytų kitiems nuo „ pinigų medžio“ nuraškytais vaisiais.
Du žmonės darydami kartu, siekdami vieno tikslo atliko tiek daug, bet...Skirtingi pradžios pažinimo keliai, skirtingas gyvenimo supratimas, o gal netgi suvokimas, siekimas ir dar daugelis dalykų nuvedė iki sankryžos.
O kas tada? O ar ne tik tada atsiveria pagrindinis gyvenimo kelio pasirinkimas? Bet juk pasirinkimų buvo ir anksčiau...Ar galima sužinoti, kur tavo pasirinkimas buvo klaidingas, jog atsukus laiką atgal žengtum kitu keliu?
Bėgant laikui mes abu kartu sunkiai dirbome, vadovavome kitiems, atrodo, turėjome viską, ko tik širdis geidė tuo metu. Bet... Jau tada išryškėjo du keliai, du atskiri žmonės...Jau ne tie draugai, kur kartu dalijosi vienu bendrabučio kambariu ar kartu sėdėjo už vieno suolo. Jau buvo pamiršta laikai kai kišenėje švilpaudavo vėjas ir reikėdavo „tranzuoti“ namo, o namie vienam eiti į tvartą pagirdyti karvės, o kitam - grįžus namo spjaudytis medžio dulkėmis tėvo dirbtuvėse.
Du keliai: jis pasirinko būti geras „draugams“, tuo metu dirbusiems kartu, o aš pasirinkau būti griežtas sau pačiam ir kitiems, būti kitokiu. Ar pasirinkau gerai, aš nežinau dar ir šiandien, ar sunkesnis kelias yra visada geresnis ir protingesnis, sunku pasakyti. Kas būtų, jeigu būtų, mes galime svarstyti nuolatos, ir tik pasirinkę susipažinti su keliu bei pakeleiviais.
Bet... Kai jau neturėjau, ką svetur mokytis, kai tas sunkus darbas pasirodė man lengvas ir monotoniškas, kai pasiilgau tikrų sunkumų, didesnių išbandymų, aš išvykau ir juos suradau Lietuvoje. Taip, čia gyvenimas verda kitaip, čia našta slegia pečius vis dažniau ir sunkiau, čia kovojam ne tik su savim, bet ir su sistema, kurios nematydavau kitapus sienos.
Nepakeliamai sunku keltis, dirbti, atiduoti didžiausią vilko dalį ir vėl keltis, dirbti, atiduoti ir dirbti... Ratas, kuriame esame užburti bėgioti, ir tai, ar nepasiduosim, yra kiekvieno mūsų laisvas pasirinkimas. Man kartais pasirodo, jog kovojame su atriedančiu traukiniu...Gaila, jog yra žmonių, kurie stoja priešais juos ir bando rankomis sustabdyti judėjimą.
Praėjus trims metams po grįžimo į gimtąją šalį aš tą dieną vėl skyniausi alkūnėmis kelią sunkiame kelyje, dirbau pats ir man dirbo kiti. Aš jau buvau išmokęs dalį sistemos ir ne tik kaip sumokėti mokesčius, bet ir gyvenimo, žmonių supratimo ir nesupratimo. Dirbau vis tą patį darbą kaip ir kažkada pasirinkau, kūriau gražesnę aplinką sau ir kitiems bei tuo mėgavausi. Samdžiau darbuotojus, bet ne draugus, stengiausi būti geresnis, supratingesnis ir mokiausi iš savo klaidų vėl ir vėl... Sustojau ties prekių pakrovimo vietą ir laukiau savo eilės, kada man darbuotojas pakraus nupirktas prekes.
Kaip šiandien, kad ir po to vėl praėjo treji metai, atsimenu savo krintančias skruostu ašaras, atsimenu, kai purčiau galvą ir negalėjau tuo patikėti...Tai buvo jis. Draugas, su kuriuo išsiskyriau svetur, tai jis, kuris pasirinko kitą kelią...Atrodo, mūsų seni nesutarimai, išskyrę mus, suvedė akimirkai kartu. Bet ar man verta spręsti kam lengviau šia akimirką?
Aš pasakiau: „mes juk turėjome viską atsimeni. Kodėl taip atsitiko?“. Jis nieko neatsakė, sukrovė viską, mandagiai palinkėjo gero kelio ir nusisuko. Aš dar daug kartų grįždavau atgal, norėdamas susitikti ir paklausti jo, kur mes, ne tik jis padarėme klaidą, bet jo neradau. Pasukome vėl skirtingais keliais ir pamiršome jog kažkada seniai eidami kartu tikėjome ir pasitikėjome vienas kitu, valgėme iš vieno puodo bei tikėjome draugyste...
Dirbome petys į petį ir dalijomės „pinigų medžio“ vaisius... Ar „vaisiai“ ar kas kitas mus išskiria ir supriešina vieną su kitų, ar visi stengiamės prisikišti kišenes ir nusisukti nuo savo artimo bei pamiršti, kas esame iš tikrųjų? Tėvai prieš vaikus, vaikai prieš tėvus... Brolis prieš brolį...Dėl trisdešimt sidabrinių.
Kuriuo keliu mes pasuksime sankryžoje, sprendžiame tik patys, bet tinkamai pasirinkę draugus, pažįstamus, partnerius, mylimuosius mes rasime tikrąjį savo kelią...(...).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!