Panevėžio G. Petkevičaitės - Bitės bibliotekoje kovo 20 d. vyko atminties vakaras „Daukanto taku – dėl Lietuvos: skiriama 1863-ųjų metų sukilimui“, dailininkės Gražinos Didelytės piešinių albumo „S.Daukanto tako eskizai“ pristatymas, kuriame dalyvavo G. Didelytės kūrybos globėjas socialinių mokslų daktaras Vygandas Čaplikas, Panevėžio žygeiviai ir kiti krašto istorijai bei kultūrai neabejingi žmonės. Šio vakaro programoje išskirčiau tris temas: dailininkės Gražinos Didelytės atminimas, žygio dalyvių prisiminimai ir pamąstymai apie dabartį. Vienas kitas garsiai ištartas, dauguma - vakaro dalyvių mintyse.
Norėčiau pakalbėti pastarąja tema - Daukantas ir mes. Dar besimokydama mokykloje stebėjausi, koks turėjo būti šventas pasiryžimas siekti mokslo, jei žmogus pėsčiomis galėjo beveik per visą Lietuvą nukeliauti į mokslo šventovę - Vilniaus universitetą. Buvo įdomu, kiek truko ši kelionė, kaip ji turėjo stebinti paprastus XIX a. lietuvius, dar tebevelkančius baudžiavos jungą.
Viena ausimi teko girdėti, kad 1975 m. šią kelionę atkartojo žygeiviai. Prisiminimų vakare sužinojau, kad ją organizavo buvusios „Ekrano“ gamyklos turistai su Julium Beinortu priešakyje. Tai buvo žygių ciklas nuo S. Daukanto tėviškės iki Vilniaus, įtraukęs keliautojus ir iš kitų miestų. Ir, aišku, buvo ne šiaip sau turistaujama - ne veltui žygeivių vėliavoje įrašyta „Nė vieno žygio be tikslo“. Keliaujant siekta susipažinti su Daukanto gyvenimu ir veikla, aplankyti su juo susijusias vietoves, pakeliui esančius kultūros paminklus, memorialines vietas, įdomius žmones, piliakalnius, ant kurių giedodavo „Lietuva brangi“, rengti vakarones.
Nors gyvenimas sovietmečiu nebuvo laisvas, bet dalies žmonių dvasia buvo laisva. Įtaigiai apie keliautojų nusiteikimą papasakojo žygeivė Albina: „Juliaus Beinorto pakvietimas eiti kartu buvo didysis universitetas, kuris baigėsi 1988 metais“. Tą „universitetą“ išėję keli šimtai žmonių skleidė laisvės šviesą iki pat Atgimimo. Įdomu buvo ne tik klausytis, bet ir pačiai suvokti, kokia paslaptinga ta žygeivystės pradžia: sklido gandai, kažkas kažkam sakė, kad yra žmonių, kurie eina per Lietuvą. Aišku, greitai žygį pamėginta nutraukti: nors buvo gauti leidimai, valdžia išsigando masiškumo, patriotinio nusiteikimo, juolab, kad buvo lankomos bažnyčios. Žygio iniciatoriai buvo kviečiami KGB, persekiojami, gąsdinami.
Pritariu to drąsaus žygio dalyvio nuomonei, kad tai buvo 8-9 XX a. dešimtmetyje Europoje analogo neturintis judėjimas, svarba ne ką tenusileidžiantis garsiajam Baltijos keliui. Negaliu nesutikti su aiškia žygeivių nuostata, kad dabar tokie „universitetai“ ne mažiau būtini, nes Lietuvai reikia vedlių (ne politikų). Dabar Lietuva tarsi pasidalijo į dvi dalis: vieniems ji - vieta, kurioje gimėme ir turime domėtis jos istorija, rūpintis gerove, kitiems - žemė, iš kurios reikia kuo greičiau išvažiuoti...
2014 metais sueis 100 metų po garsaus istoriko ir rašytojo S. Daukanto kelionės, bus praėję 39 metai, kai panevėžiečiai pajudėjo ir nuvedė tuo keliu per 200 žmonių. Ar atsiras pasiryžėlių pakartoti šį žygį dar kartą?
Tai skaudus klausimas, į kurį atsakyti turi kiekvienas pats sau sąžiningai. Mano manymu, skaudus, nes Lietuvoje (gal ir visame pasaulyje) devalvavosi daugelis vertybių: nebeteko vertės įvairiomis formomis brukamas, parduodamas ir perkamas mokslas, ciniškas melas įsitvirtina visose gyvenimo srityse, sparčiai materialėjame ir epidemiškai dėl visko skundžiamės. Bet gal ir nebuvo kitaip? Gal teisus Just. Marcinkevičius draminėje apysakoje „Daukantas“ rašęs:„Istorijos savo išsižadam, manydami, kad nereikalinga. Lengviau be atminties. Ne taip skauda. Viešpatie, Viešpatie, į kurį tik tamsų žmogų parodysi pirštu, vis bus lietuvis, vis lietuvis...“
Baigsiu klausimus ne tik sau, bet ir kitiems: ar reikia pakartoti Daukanto žygį? Rašykit laiškus - komentarus. Gal kas nors kam nors kada nors pašnibždės į ausį kaip praėjusiame amžiuje: žmonės eina per Lietuvą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!