Klausymasis apie kitų pasiekimus, kai besigiriantys žmonės neatkreipia dėmesio į jos dukros išskirtinę situaciją, buvo labai skaudus. Rachel aiškina: „Kitų mamų pagyros man nuolat primindavo, kad mano dukra, kurią norėjau matyti laimingą ir pritampančią, buvo nei laiminga, nei pritampanti.“
Nėra lengva klausytis nuolatinio gyrimosi, ypač iš tėvų. Mes gyvename kultūroje, kurioje daugelis tėvų stengiasi išauginti vaikus-žvaigždes. Mes norime, kad jie sublizgėtų. Tačiau kartu su šiais norais ateina ir pagyrūniškumas: kaskart, kai jūsų vaikas padaro kažką itin fantastiško, norite viešai jį girti. Gyrimasis vaiko pasiekimais atrodo neatsiejamas nuo buvimo laimingais, išdidžiais tėvais.
Gyrimasis tampa toks natūralus, kaip maistas ir seksas.
2012 Harvardo universiteto tyrime nustatyta, kad noras dalintis informacija apie savo gyvenimą yra galingesnis nei anksčiau galvota. Mokslininkai nustatė, kad dalijimasis informacija apie save sukėlė tuos pačius pojūčius smegenyse, kaip ir valgymas bei seksas. Tyrimo objektams buvo pasiūlytas finansinis atlygis už atsakymus į klausimus apie kitus žmones, bet daugelis atsisakė pinigų, kad atsakytų į klausimus apie save.
Mūsų vaikai yra mes patys - net jei žinome, kad jie nėra ar neturėtų. Turint omenyje tai, kaip lengva mūsų suaugusiam ego mėgautis mūsų vaikų pasiekimais, aiškėja, kad gyrimasis vaikų pasiekimais gali teikti tokį pat pasitenkinimą, kaip ir gyrimasis savaisiais. Noras pasigirti vaiku kartais nugali tą vidinį balsą, kuris jums kužda: „Liaukis. Tik erzini kitus.“
Viena yra girtis vaiko seneliams ar kitiems giminaičiams bei žmonėms, kurie tikrai myli jūsų vaiką. Kita, kaip žino Rachel Pappas, jei jūsų žodžiai skaudūs, net jei to nenorėjote. Atsižvelkite į aplinkinių jausmus. Ar jūsų pasakojimai demonstruoja jūsų pranašumą? Ar jais menkinami kiti vaikai ir tėvai?
Galbūt jūs manote, kad tik didžiuojatės vaiku, tačiau kitiems galite pasirodyti nedėmesingas pagyrūnas.
