Pirmiausiai atsivežėm pipirų
Kulinarijos istorijos žinovas šiaulietis Vilius Puronas teigia, kad yra žinių, jog jau XIV a. į Lietuvos valdovų virtuvę buvo atvežta pipirų.
Ilgainiui įvairūs prieskoniai tapo madingi didikų bei kilmingųjų virtuvėse. Labai įdomus kunigaikščio Radvilos prieskonių užsakymas 1780 metų Kalėdoms. Kunigaikštis užsakė 3 akmenis (akmuo - apie 15 kg) paprastų pipirų, pusę akmens angliškų pipirų ir imbiero, po 5 svarus imbiero riešutų, pilkojo cinamono, 2 akmenis saldžiųjų migdolų, akmenį mažųjų razinų, 30 svarų citrinų, 20 butelių citrinų sulčių, 800 svarų kavos ir kt.
Saldusis kanaris
Prieskonių atveždavo Vilniaus pirkliai (jie prieskoniais mokėjo dalį savo verslo mokesčių, naudojo dovanoms ir kyšiams). Beje, cukrus buvo taip pat laikomas prieskoniu. Saldusis cukranendrių produktas buvo vartojamas senovės Indijoje pr. Kr. Manoma, kad į Europą cukraus atsivežė Aleksandras Makedonietis. Nuo to laiko cukranendrės pradėtos auginti Sirijoje, Egipte. Europoje cukrus paplito Viduramžiais. Beje, cukrus pas mus būdavo vadinamas kanariu, nes buvo įvežamas iš Kanarų salų.
Kvepiančios vinutės
V.Purono nuomone, gvazdikėliai pas mus atkeliavo iš Rusijos. Apie tai galima spręsti iš jo pavadinimo. Mat senieji rusai, pamatę gvazdikėlį, jį iškart pavadino gvozdj, nes jis išties panašus į kalvio nukaltas vinutes (rusiškai gvozdj - vinis). Šį pavadinimą pirkliai išvežiojo po visą pasaulį, neaplenkdami ir Lietuvos.
Beje, gvazdikais vadinamos ir gėlės, kurios savo išvaizda tikrai neprimena vinių. Tai kodėl jos taip vadinasi? Žinovai sako, kad šį pavadinimą gėlės pelnė ne dėl išvaizdos, o dėl kvapo, panašaus į gvazdikėlių.
“Vegetos” konkurentė
Prieskonių parduotuvėse pirmiausiai apsvaigina kvapų jūra. Vienos pirkėjos, netyrinėdamos čia išrikiuotų stiklainių etikečių, iškart prašo “Vegetos” ir suglumsta išgirdusios pardavėjos klausimą: “Su sultiniu ar be?” Pasirodo, dar ne visos šeimininkės žino, kad yra “Vegetos”, kurioje sumaišyti prieskoniai su sauso sultinio milteliais. “Perkančios tokį mišinį gali, pavyzdžiui, sriubą išvirti be mėsos, - aiškino “Prieskonių pasaulio” konsultantė Janina Deineraitė, - tačiau yra ir kitų puikių universalių prieskonių mišinių. Pavyzdžiui, “Paella”. Tai čekiškas produktas. Nors jis yra skirtas ispaniškiems patiekalams, tačiau jos skonis yra švelnesnis nei “Vegetos” ir, mano nuomone, geresnis”.
Konsultantė įsitikinusi, kad žuvies ir mėsos patiekalams, salotoms ar, pavyzdžiui, košėms reikia naudoti skirtingus prieskonius. “Jei norite, kad mėsos patiekalas būtų sultingas, reiktų jį paskaninti “Dekora Balkan” prieskoniais, kurie sulaiko mėsos sultis. Ypač pravers šie prieskoniai mėsai, kepamai orkaitėje”, - tvirtino J.Deineraitė.
Sugrąžinantys pomidorams skonį
Nauji prieskoniai įvairioms mišrainėms ir šviežių daržovių salotoms - tai sudedamoji dadažų vadinamųjų “dresingų”, dalis.
Saldžiarūgščio skonio žuvies patiekalų mėgėjai jau gali paragauti žuvies patiekalų su kiniškais prieskoniais. Greitai populiarėja iš Graikijos atkeliavę prieskoniai “Tzatziki”. Šis mišinys itin tinka karpiui ir, kas įdomu, varškės sūriui įtrinti ir kepti orkaitėje.
“Patarčiau šeimininkėms įsigyti prieskonių silkei. Nusipirkus silkių filė ir užpylus vandens bei acto mišiniu, tereikės pridėti silkėms skirtų įspūdingo kvapo ir skonio prieskonių. Beje, yra puikių prieskonių šviežiems pomidorams ir agurkams, kurie tokiu metų laiku yra praradę tikrą skonį. Atskleisiu dar vieną paslaptį - prieskoniai, skirti jautienos kepsniams, labai tinka ir karbonadams”, - sakė konsultantė.
J.Deineraitė daugybę prieskonių yra išmėginusi pati, gamindama patiekalus, todėl verta atkreipti dėmesį į jos patarimus.
