Ankstyvą pavasarį Slovėnijos sostinę Liublianą dar dengė sniegas, o nuvažiavus apie šimtą kilometrų iki Adrijos jūros pakrantės, papuoliau į lietuvišką gegužės mėnesį.

Slovėnijai priklauso gana nedidelis ruožas - tik 47 km Adrijos jūros pakrantės. Kadangi buvo numatyta nakvynė Pirane privačiuose apartamentuose, kurie sezono metu kažkodėl kainuoja 300 eurų, o kovo mėnesį - tik 60 eurų nakčiai ir jų savininkas gali įsileisti tik vakare, pakeliui nusprendžiau stabtelėti Koper.

23 km nuo Italijos Trieste miesto ir 18 km nuo Slovėnijos Pirano nutolęs Koper miestas - uostas pirmiausiai nustebino italų gausa. Iš pradžių nelabai suvokiau, kur esu: Slovėnijoje ar Italijoje. Toks įspūdis, kad italai suplūdo į Koper išgerti kavos ir palydėti saulę.

Tik vėliau sužinojau jog Koper yra dvi valstybinės kalbos - italų ir slovėnų bei didesnė dalis vietos gyventojų kalba itališkai.

Sekmadienį apie penktą vakaro rasti vietą automobiliui pakrantėje arčiau centro beviltiška. Gerai, kad atstumai nedideli ir aikštelės arčiau uosto neperpildytos. Jei ne sezono metu pakrantės kavinėj nėra laisvų staliukų, tai kas tuomet dedasi vasarą?

Kai visi veržiasi prie pakrantės, miesto centras lieka apytuštis. Tito aikštėje esanti katedra ir Praetorian rūmai, lyg mažytė Venecijos šv. Morkaus aištės kopija. Gerai, kad nepaisant sekmadienio, ne turistinio sezono ir ištuštėjusio senamiesčio kepyklėlės ir kavinės dirba iki vėlaus vakaro.

Kadangi Piran’e turiu būti vėlai vakare ir turiu laiko, kas ne dažnai pasitaiko keliaujant, leidžiu sau stabtelėti ir paragauti štrukli bei gibanica.

Prieš vykdama į Slovėniją domėjausi jų nacionaliniais patiekalais ir kažkaip niekas daugiau nesudomino, tik šie du saldumynai. Vienas panašus į štrudelį su varške, o kas toks yra gibanica, sunku nupasakoti. Atrodo kaip tiramisu, bet realiai tai kaip mažiausiai trys pyragai viename: varškės, aguonų, obuolių.

Paragauti verta, o dėl skonio, tai jau kitas klausimas, kaip kam patiks. Man jis patiko, bet ne todėl, kad labai skanus, o todėl, kad buvau alkana.

Piraną pasiekiu jau sutemus. Važiuojant automobiliu geriausia iš karto jį palikti ant kalniuko įrengtoje mašinų stovėjimo aikštelėje, nes į miestą įvažiuoti draudžiama. Yra aikštelė arčiau jachtų uosto ir centro, tačiau joje stovėjimas labai brangus. Aikštelėje už miesto para kainuoja 15 eurų, o mieste - 3 eurai valandai.

Nuo automobilių aikštelės į miesto centrą nemokamai veža autobusiukas, tačiau ir pėsčiomis visiškai netoli.

Nešildomi apartamentai miesto centre su vaizdu į jūros pakrantę sename apšiurusiame name tikrai neverti daugiau, nei sumokėjau. Neįsivaizduoju, kas gali norėti tenai apsistoti už 300 eurų.
Juo labiau, kad visiškai netoli yra turistinis Portoružas, kuriame gausybė viešbučių.

Pats Pirano miestukas vėlgi labai primena tipinius itališkus miestelius su siauromis gatvelėmis, bažnyčiomis, aikštėmis.

Pagrindinė miesto Tartini aikštė su monumentu G. Tartini ir namu, kuriame jis gimė, didelio įspūdžio nedaro. Tartini namas uždarytas. Gal sezono metu tenai kas nors ir veikia, ne sezono metu tik dekoracijos ant namo primena, kad jame gimė didysis maestro.

Blūdinėti siauromis miesto gatvelėmis smagu, tačiau tai gana greitai pabosta, nes visi namai pasidaro vienodi. Man Piranas labiausiai patiko dėl jame esančios VII a. gynybinės sienos, kuri yra ant kalvos, ir sumokėjus vieną eurą galima ant jos užsilipti. Vaizdai atsiveria fantastiški.

Žiūrint nuo gynybinės sienos visu gražumu pasirodo Pirano pusiasalis ir jame esantis viduramžiškas Pirano senamiestis. Iki gynybinės sienos irgi galima privažiuoti automobiliu, yra stovėjimo aikštelės, bet eiti iki miesto centro nebus arčiau ir patogiau.

Spėliojau, kaip italė, avėdama aukštakulnius, sugeba nenusisukti sprando, leisdamasi nuo kalvos link miesto centro akmenimis grįsta gatve. Neabejotinas miestiškumas ir noras nepriekaištingai atrodyti bet kokiomis sąlygomis.

Netoli gynybinės sienos žemyn link jūros veda graži promenada.

Paplūdimių gerbėjai Pirano paplūdimiu vargiai ar susižavėtų, tam tinkamesnis netoliese esantis Portoružas.

Yra Pirane ir keletas muziejų, bet esant geram orui visai nesinori tenai lankytis, nes pats miestas yra kaip muziejus po atviru dangumi.

47 kilometrų Slovėnijos Adrijos jūros pakrantė turi ką pasiūlyti kiekvienam ir yra žavinga nepriklausomai nuo sezono.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)