Lupti ar gerai pagalvoti?

Ar prisimenate, kaip jus bausdavo tėvai už dvejetus? Jeigu jus lupdavo už blogus pažymius, atimdavo mylimus žaislus ar kaip nors panašiai - ar likdavo po to jūsų noras labai gerai mokytis? O kaip dėl nuotaikos ir vidinės būsenos? Jūs, tikriausiai prisimenate prislėgtą nuotaiką (ne tik dvejetas mokykloje, bet dar ir namie muša). Tačiau baisiausia yra paslėpta širdyje nuoskauda, kuri mūsų sieloje visam gyvenimui palieka gilų pėdsaką.

Tie tolimi išgyventos vaikystėje “traumos” atgarsiai, kurie persekioja mus iki šiol, pagimdydami pažįstamus, “skausmingus” pojūčius kiekvieną kartą, kai tik mes pradedame kažką mokytis universitete arba paprasčiausiai šefas mus bara už kokį nors neapdairumą. Kad tai suprastumėme, tikrai nereikalingas joks psichologas.

Juk lupdami ne tik žeminate savo mažylio savigarbą, bet ir dar kartą sau įrodote, koks esate blogas tėvas, nesugebantis tinkamai auklėti savo vaiko. Už tai reikia negailestingai lupti save, juk mūsų vaikai - tai mūsų pakartojimas ir tęsinys, juk tik nuo mūsų priklauso, kaip jie eis gyvenimo keliu, ko pasieks, ką išauklės, kada apleis gimtąjį lizdą.

Tik meilės ir švelnumo pagalba galima pasiekti bet kokių rezultatų, juk pyktis gimdo tik dvigubą pyktį. Kartais bausti mažylį reikia, bet reikia vengti lupti, o liepti vaikui klauptis kampe ant žirnių - tiesiog neleistina. Šiuo atveju, jei bausti būtina - nubauskite jį taip, kad jam būtų gėda, leiskite jam suprasti, kad prarandate jo pasitikėjimą ir jis padarys viską, kad vėl būtų laikomas pačiu geriausiu mažyliu pasaulyje. Tai labai svarbu.

Kad vaikas gerai mokytųsi, pirmiausia jam turi būti įdomu ir linksma. Sugalvokite kokią nors mokymosi sistemą, sudominkite jį, mokykitės kartu su juo, padėkite jam, juk jis yra jūsų mažylis, kuris visiškai jumis pasitiki ir priklauso tik nuo jūsų.