Bendradarbiavimas, aišku, nevienodas. Manoma, kad čia nėra prieštaravimo. Nederėtų apsiriboti gerai žinomų mūsų pedagoginėje literatūroje pavyzdžių perpasakojimais apie sėkmingą vaikų dalyvavimą namų ruošoje (tvarkymasis pagal jėgas, produktų pirkimas, indų plovimas ir pan.). Tai, žinoma, esminė bendros veiklos pusė, ir nekreipti į ją dėmesio negalima. Jos vaidmuo neįtikėtinai didelė kaimo vietovėje, kur vaikai tampa patikimais ir atsakingais tėvų pagalbininkais.
Bendrininkavimas - emocinis kito žmogaus pajungimas veiklai, aktyvi pagalba, užuojauta, bendras išgyvenimas - stiprina šeimos kartų tarpusavio ryšį, nepalieka vietos abejingumui, kietaširdiškumui, egoizmui. Užuojauta nutikus bėdai ar esant sunkiai situacijai, siekimas tučtuojau atsiliepti - tai veikimo kartu forma ir pasirengimo bendradarbiavimui bei palaikymui liudijimas. Šeimos santykių harmonija numato veikimo kartu abipusiškumą.
Žinoma, tėvai, siūlydami vaikui bendradarbiavimą ir palaikymą reikaluose (padėdami jam mokytis, apmokydami jį darbo ir sportinių įgūdžių, suprasdami jo aplinkybes ir pan.), mato bendrininkavimą. Tačiau, ar visuomet jis būdingas tėvų emocijoms? Deja, ne visuomet jis atsako tuo pačiu.
Suaugusiojo gyvenimas kupinas sudėtingų, kartais paprasčiausiai sunkių, kartais dramatiškų situacijų. Jeigu mes norime, kad mūsų sūnus arba dukra būtų mums artimesni (atkreipkite dėmesį, kalbama apie tai, kad būtent jie priartėtų prie mūsų) tuomet pirmoji taisyklė - neatriboti jų nuo suaugusio žmogaus širdgėlos ir džiaugsmų, kad jie būtų ne tik liudininkais, bet ir tiesioginiais išgyvenimų dalyviais. Ir tai daryti reikia aiškinant suprantamai (pagal amžių) kuo anksčiau, atvirai ir drąsiai.
Šeima, trys - keturi žmonės, susaistyti giminingais ryšiais, gali tapti, o gali ir netapti kolektyvu priklausomai nuo to, kokie bus tarpasmeniniai santykiai, ar tai bus konfrontavimas, egzistavimas kartu ar bendrininkavimas ir bendradarbiavimas.
Bendradarbiavimas numato bendradarbius. Tik štai klausimas: kiek gi jų reikia sėkmingam bendradarbiavimui? Patirtis rodo, kad didelėse šeimose, kur aštuoni- dešimt vaikų, bendradarbiavimo pagrindu susidaro tikras nedidelis darbo ir mokymo - auklėjimo kolektyvas, kur teisingai ir griežtai paskirstomos pareigos, kur vyresnieji atsakingi už jaunesnius, kur grupės pagausėjimas nesusilpnina emocinių ryšių, bendras šeimos empatijos (šis terminas psichologijoje reiškia gailestį, simpatiją, bendrą išgyvenimą) fondas neišsenka, priešingai, pasipildo tarpusavio indėlių dėka.
Beje, būtų klaidinga į šeimos gausą žiūrėti kaip į vienintelį ir lemiamą dalyką. Viską, pagaliau, apsprendžia jos moralinis klimatas ir tikslai, kuriuos ji sau kelia.
