Pradėjom nuo to, kad prisirinkome nuomojamų komercinių patalpų skelbimų ir skambinome įvairiais numeriais su klausimu, ar nenorėtų mums, tokioms šaunioms, išnuomoti savo turimą nekilnojamąjį turtą, kad jame mes galėtume žmones maitinti (argi ne kilni misija?).
Ir ką jūs galvojate? Jie nenorėtų! Rimtai sakau - sužinoję, ką mes ten tose patalpose nusimatėme daryti, daugelis nuomotojų net neidavo su mumis susitikti. Skambėjo tai kažkaip panašiai į „aš pagalvosiu ir jums perskambinsiu“. Tuomet dingdavo amžiams. Kartais buvo naudojama frazė „jau išnuomota“ (velniai žino, ar tai tiesa, kam tada klausti, ką mes norime ten daryti?).
Po tokių „naujienų“ jautiesi kaip ketvirto kurso studentė – baigiantis mokslams ieškai darbo, bet niekas tavęs nenori, nes tu neturi patirties, o patirties tu neturi, nes niekas tavęs nenori. Atsimenate tą šlykščią karjeros pradžios situaciją? Tai štai, atsidūrėme lygiai tokioje pat – niekas nenori mums nuomoti patalpų, nes mes negalime garantuoti, kad dirbsime pelningai, o mes negalime garantuoti pelno, nes dar nebandėme, o nebandėme, nes neturime patalpų, kuriose bandytume…
Po keleto mėnesių nesėkmingų paieškų rožinį ekraną pakeitė liaudiškas žodis iš „š“ raidės ir mūsų verslo pasaulėlis nusidažė kitokiomis spalvomis. Teko išmokti pirmą pamoką – pelningi kavinių ir restoranų tinklai - rykliai yra tas apreiškimas, kurio laukia kiekvienas komercinių patalpų nuomotojas, o tokios „šaunuolės“ kaip mes su Gražke yra jų baisiausias Helloween’o nakties košmaras.
Turbūt po tūkstantojo skambučio pagaliau vis tik pavyko suderinti pokalbį dėl patalpų nuomos. Telefonu išgirdau „supratau jūsų mintį, reiktų susitikti ir viską aptarti“. Koks teisingas požiūris! Valio! Ir mes susitikome. Gražkė, aš ir nekilnojamojo turto agentas. Svarbus pastebėjimas – miesto centre esančių patalpų savininkai patys sau nuomininkų neieško, tokiam reikaliukui yra sutverti NT agentai.
Kuomet susiduri su NT agentais neplanuotai ir netikėtai, džiaugiesi maždaug tiek pat, kiek džiaugiesi lietumi iškilos gamtoje metu. Tačiau šį kartą mes žinojome su kuo kalbėsime ir net atradome, kad tie agentai yra naudingi – jie pažįsta rinką ir gali daug ką papasakoti (tik nežinau ar tiesą).
Mūsų susitikimo agentas buvo ne tik naudingas bet, kaip minėjau, turėjo ir labai teisingą požiūrį – išklausęs mūsų planą jis pareiškė, kad negaiš laiko ir mūsų, kaip gero sandėrio, savininkui nesiūlys. Ir išvis, jis net nemano, kad mes geras sandėris! Ypač po to, kai pareiškėm, kad prašomos nuomos kainos mes mokėt negalime ir ją būtinai reikia nuleisti (paslapčių nėra – mūsų pradinis kapitalas toli gražu nesiekia milijono, tad visur biudžetas turi griežtas ribas). O ką jau kalbėti, kad neturėjom jokių įrodymų, kad po pusės metų vis dar būsim iš tų mokiųjų nuomininkų, kurių verslas veikia pelningai.
Iš agento sužinojome, kad patalpų savininkas nelinkęs žaisti žaidimų „pabandysim ir žiūrėsim“, jis nori tiesiog stabilių įplaukų, kurios būtų ne mažesnės nei ta kaina, kurios mes nesutinkame mokėti. O mes visai rimtai negalėjome sutikti, ypač kai paaiškėjo, kad miesto centre yra tokia bėda kaip „alkoholio licencija“ – ją gauti yra sudėtinga ir brangu. Jeigu ji patalpoms jau išduota, tuomet nuoma būna dar brangesnė, o ir tokie atvejai pasitaiko labai retai.
Mums su Gražke tas „dar brangesnė“ visai nepatiko, o tas „labai retai“ nepatiko dar labiau. Tapo aišku, kad reikia keisti krypti ir atsisakyti kokteilių idėjos, pradėti vien tik nuo užkandinės be alkoholio, dirbti bent metus sėkmingai ir pelningai, tada eiti su tuo pelno įrodymu pas centro patalpų savininkus ar NT agentus ir tada prašytis į jų komercines patalpas.
Gavus realizmo dozę, teko ieškoti toliau, tik mažesnių patalpų ir jau be alkoholio licencijos. Taip pat galėjome papildomai pasirinkti iš „nusiminti arba ne“. Pasirinkome „ne“, bet buvusių rožinių spalvų nebeatgavome.
(bus daugiau)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!