O kaip gi kitaip? Apsidairykite aplinkui. Jums niekas neužkliūna? Ant žemės numestas tuščias cigarečių pakelis, nuorūka, už kampo garsiai žvengiantys „įkalę“ paaugliai? Pradinukai, einantys iš mokyklos ir keikiantys savo mokytoją taip iškalbingai, kad juos girdintiems praeiviams raitosi ausys? Dideliu greičiu pro tave praskrendantis automobilis? Nutukusi šeimynėlė, autobuse užimanti plotą, kuriame laisvai įsitektų kuopa kareivių?
Jei aš tai pastebiu, gal esu netolerantiškas? Juk, iš esmės, jaunimas turi pilną teisę reikšti, kad ir garsiai, savo nuomonę. Keiktis. Gerti. Juk tai jų, ne mano, pasirinkimas! Būti nutukusiam – taip pat nutukėlio, ne mano, pasirinkimas. Širdies ligomis sirgs jis, ne aš. Kodėl aš čia, atsiprašant, „trieskioju“?
Tolerancija (lot. tolerantia – kantrybė, ištvermė), pakanta – priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas. Įsitikinimų gerbimas... Jei tu įsikinęs, kad Žemė plokščia, o aplink mus sukasi Saulė, aš tai gerbiu. Gerbiu tavo išsilavinimą, pasaulio suvokimą. Gerbiu, kad tu pradinėse klasėse labiau mėgai krapštyti nosį, nei klausytis mokytojo. Taip pat gerbiu, kad vieną dieną tu nusprendei, kad mokslų jau pakaks ir pradėjai gerti, tuo pačiu savo smegenis ilgiems metams, užkonservuodamas tame išsivystymo lygyje, kai tau atėjo mintis apie mokslo nereikalingumą. Aš labai tave gerbiu ir džiaugiuosi nuomonių įvairove. Nes aš – tolerantiškas.
Taip pat aš toleruoju visas religijas, partijas ir pasaulėžiūras. Toleruoju, nes taip daug lengviau ir nuo bandymų kažką suprasti, išsiaiškinti, neskauda galvos. „Tolerancija“ – tiesiog stebuklingas žodis, pateisinantis mūsų ... bukumą ir nenorą išsiaiškinti situaciją iki galo.
„Lietuvoje nėra tolerancijos“ – šaukia homoseksualų pseudo lyderiai. Kodėl „pseudo“? Nes mano žiniomis homoseksualai jų niekur nerinko ir šiam „darbui“ jie pasiskyrė patys save. Na, šiltos vietos užimtos ir, nežiūrint, kaip į jas papulta ir kam jos išvis reikalingos, galima pradėti garsiai šūkauti apie tolerancijos trūkumą ir klestinčią homofobiją.
Mano nuomone, pseudo lyderių logika paprasta: mes jums nieko apie save neaiškinsime, jūs tiesiog privalote mus toleruoti. Taip pat mes nesivelsime į diskusijas, neatsakinėsime į užduodamus klausimus, nepateiksime jokių statistinių duomenų. Nes jūs galite ne taip suprasti, kaip mes norime (...).
Taigi, štai vienas tolerancijos pavyzdžių mūsų žemelėje. Jei išsireikščiau paprasčiau, tai mums siūloma priimti egzistuojantį reiškinį, į jį neįsigilinus ir net nepabandžius suprasti jo kilmės, pačios esmės. Be abejo, anksčiau mes į šį „reiškinį“ taip pat nesigilinom, tačiau šiandien jis išvilktas į šviesą, pastatytas viešoje vietoje ir mes tiesiog priversti kažkaip reaguoti. Oi, atsiprašau. Ne „kažkaip“... Tiesiog: toleruoti.
Kitas skaudus tolerancijos pavyzdėlis: mūsų (ir ne tik) gražūs, raudonžandžiai, pilnutėliai pupuliukai ir pupulytės. Turiu galvoje – nutukę vaikučiai ir jų tėveliai. Žinau, žinau, turiu tai toleruoti, tai jų pasirinkimas, jų skausmas ir širdgėla...Taip, tai jų bėdos, kurios nejučiomis ir garantuotai perauga į mūsų visų bėdas. Matote, nei vienas negyvena vienas. Yra tokia organizacija, kuri vadinasi valstybe. Visi kartu, susiorganizavę, mes sprendžiame mus kankinančias problemas, tvarkomės. Mes, vienaip ar kitaip, susimetame pinigų. Už juos mes tiesiame kelius, statome mokyklas, mokame algas policijai, gydytojams, gaisrininkams. Taip pat, pagal išgales, bandome kuo efektyviau panaudoti bendras lėšas. Žinau, gal kai kam tai sukels juoką, tačiau šį kartą apie korupciją nekalbėsiu.
Taigi, ką blogo man daro storulis? Pažvelkime ne žingsnį, bet du – į ateitį. Jis, manau, be abejo, dažnai serga (...). Gydymas apmokamas mūsų visų bendrais pinigais, nes tas bėdžius neskaičiuoja, kad jo sumokėtos įmokos gydymui išleidžiamos jau po pirmo rimtesnio vizito pas gydytoją. (...) O blogiausia, kad savęs neprižiūrintys tėvai augina pilnaverčio gyvenimo nepažįstančius vaikelius, kurie, tik užaugę, iš karto papildo ligonių gretas. Ir taip, mūsų visų suburtas būrelis – valstybė, darosi vis ligotesnis, silpnesnis.
Tad, kyla normalus klausimas: kodėl aš – tu - mes turime tai toleruoti? Kodėl turime išjungti savo mąstymą, logiką, protą ir į tai žiūrėti su geranoriška šypsena veide? (...)
Be abejo, didelėje žmonių organizacijoje visada bus ir neįgalių, ir ne tokių protingų. Jais rūpintis mes privalome, tam mes ir susibūrėme. Tik, nesuprantamas dalykas: kam skatinti, priimti už savaime suprantamą dalyką, mūsų pačių kuriamas blogybes? Sustokime gi, pagaliau!
Oi, užmiršau! Tolerancija... Pačių pasirinkimas... Ar nejaučiate, kad šiuo atveju tokie žodžiai skamba, panašiai, kaip keiksmažodžiai? Tikiuosi, kad dabar mums visiems bus lengviau suprasti Alberto Einšteino išsakytą mintį apie gerų žmonių pasyvumo pražūtingumą.
Netoleruokime blogio, kvailumo, nepraustaburniškumo. Tiesiog šiuos reiškinius įvardinkime tikraisiais vardais. Nebijokime. Tiesa, anksčiau ar vėliau, iškils į pirmą planą ir, kuo mes būsime aktyvesni, tuo greičiau tai įvyks.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!