Vasaris – paskutinis žiemos mėnuo. Tuo pačiu, tai ir paskutinis mėnuo, kai žemę padengęs sniegas slepia tai, ko greičiausia mažai kam norisi matyti. Miestų skverus ir pievutes nutirpęs sniegas „papuoš papuošalais“, kuriuos paliko mūsų augintiniai arba numestos nuorūkos ir šiaip įvairios šiukšlės. Bet šįkart ne apie tai...

Pavažinėjus po Lietuvą, kol visur žalia ir akiai malonu, vis užkliūva, švelniai sakant, nekaip atrodančios gyvenviečių ar kaimų taip vadinamos ūkinės zonos, kuriose dar tarybiniais laikais buvo pristatyta įvairiausių fermų ar kitokių gamybinių pastatų. Pažvelgus į tokias teritorijas atrodo, kad laikas sustojęs.

Jei ūkininkaujama, tai murkdomasi „iki ausų“ po purvo, mėšlo ar kažkokios neaiškios konsistencijos medžiagą. Dažnai pagalvoji, negi sunku į šį purvyną atvežti kelias priekabas žvyro ar smulkių lauko akmenų? Ir vaizdas būtų visai kitas, o ir gretimi asfaltuoti keliai nebūtų taip purvinami, kai su traktoriumi iš tokio mauryno išvažiuoja į vieškelį.

Iš kitos pusės, pagal Konstituciją kiekvienam iš mūsų yra garantuota veiklos laisvė, nuosavybės neliečiamumas. Tai lyg ir gali kaip tau patinka tvarkytis savo ūkelyje. Bet kai toks vaizdas atsiveria prie turistų, ir ne tik iš Lietuvos, mėgstamų turistinių trasų... Kaip vieną iš pavyzdžių būtų galima paminėti ir Uostadvaryje, Rusnės sen. esančią situaciją.

Kelias, einantis iš Rusnės miestelio link Uostadvario švyturio labai mėgstamas turistų. Važiuodamas šiuo keliu gali grožėtis šalia tekančia Atmata (Nemuno atšaka) vienoje kelio pusėje, kitoje kelio pusėje – atviromis pievomis. O jei pataikai atvažiuoti paukščių pavasarinės ar rudeninės migracijos metu, dar - pulkais žąsų ar kitokių paukščių. Tiesiog širdis džiaugiasi.

Ir čia atvažiuoji į Uostadvario kaimą, kuris tik įvažiavus pasitinka apgriuvusiu buvusiu antyno inkubatoriumi. Pavažiuoji kiek toliau ir atsiveria visas lobis. Didžiuliai fermų statiniai, dalis apleisti, kita dalis - naudojami, bet apkalti polietileno plėvele, teritorijos prie statinių – ištisi maurynai, kuriuos gali perbristi tik su aukštais guminiais batais.

Jei traktorius išvažiavo iš fermos kiemo, tai žinok, kad ant vieškelio bus irgi purvo. Pasižiūri į tokią situaciją ir pagalvoji: o gal tai nuo seno įprasta tokia ūkininkavimo tradicija? Bet pasirodo, kad ne. Pažvelgus dar į ne senos praeities nuotraukas matai, kad ir sovietmečiu šią teritoriją žmonės tvarkė, gėles pakelėse augino. Taigi, iškyla dilema, gal verta tiesiog nusukti akis ir nepastebėti tokių „gražių vietų“? O gal tokia situacija visai nieko tokio? O gal tai mūsų šalies vizitinė kortelė?

O gal vis dėlto verta susitvarkyti ir turėti dar gražesnę ir akiai mielesnę aplinką sau ir kitiems?

Su ateinančiu pavasariu - gamtos nubudimo, visuotinio tvarkymosi laikmečiu!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!