Apsilankius darbo biržoje buvau informuota, kad mano diplomai nieko verti, nes nėra patvirtinti Jungtinės Karalystės institucijų, be to, vien tik diplomų ir neužtektų - būtina turėti darbo patirtį. Nepraradau vilties ir pradėjau darbo paieškos procesą – pirmiausia susitvarkiau visus reikiamus dokumentus, leidimus, atsidariau banko sąskaitą. Taip pat atsiliepdavau į visus darbo skelbimus...
Aišku, dabar aš žinau, kad mano siunčiamas darbo aprašymas neatitiko standartų - labai aiškiai matėsi, kad neturiu jokios patirties Anglijoje, kad nesuprantu jų sistemos. Tada aš to nesuvokiau ir labai piktinausi, kaip manęs tokios išsilavinusios, protingos niekas nepastebi ir gaunu šimtus neigiamų atsakymų. Aišku, bandžiau pretenduoti į geras pozicijas: vadybininkų, administratorių, vadovų. Dabar man atrodo juokinga, kad aš tikėjausi, jog gausiu teigiamą atsakymą.
Praėjus keliems mėnesiams bevaisių paieškų, nuleidau savo kartelę ir nusprendžiau sukurti save iš naujo, tai yra, pradėti nuo paprastesnių, mažiau kvalifikuotų darbų. Teko padirbėti įvairiose srityse – atlikti sunkų fizinį darbą, suktis greitojo maisto restorane. Vis tik po metų, visiškai atnaujinus darbo aprašymą, išmokus save pristatyti ir pasitikėti savo jėgomis, man pavyko gauti darbą biure.
Nors karjera truko labai trumpai, vien šios patirties man užteko, kad pavyktų įsidarbinti kitoje, daug didesnėje, žinomoje įmonėje. Tai tik parodo, kokia svarbi darbo patirtis, net jei ji įgyta mažytėje įmonėje. Išsiuntus ne vieną dešimtį CV, pagaliau gavau pasiūlymą dirbti darbą, apie kurį svajojau tik atvykusi į šią šalį. Čia turėjau galimybę bendrauti su verslo klientais, suvokti, kaip veikia įmonė, kokios naudojamos sistemos yra efektyvios. Po truputį kilau karjeros laiptais ir dabar užimu gan aukštas, daug atsakomybės reikalaujančias pareigas.
Dabar jau gerai matau savo padarytas klaidas, naivumą karjeros pradžioje.
Tada maniau, jog aš - išsilavinusi, jauna, kupina ambicijų moteris - būsiu įvertinta ir darbdaviai lauks manęs išskleidę rankas. Deja, šioje šalyje yra milijonai tokių žmonių kaip aš. Reikia konkuruoti su visais: ir savo kolegomis imigrantais, ir anglais, kuriems viskas daug lengviau pasiekiama. Darbdaviai atvykėliams turi uždėję etiketes ir žiūri labai kritiškai - juk turi tokį platų pasirinkimą.
Savo kelyje sutikau ne vieną imigrantų šeimą. Dauguma jų buvo iš lietuviško kaimo, prieš tai gyvenę žemiau skurdo ribos. Net ir po daugelio metų Anglijoje šie žmonės nemokėjo kalbėti angliškai, nesimokė – jie turėjo vienintelį privalumą – buvo labai darbštūs . Po sunkumų Lietuvoje, jiems buvo sunku patikėti, kad dirbdami sandėlyje, jie gali apsipirkinėti maisto parduotuvėse nežiūrėdami į kainas, kad gali įsigyti kompiuterį, televizorių, automobilį ir dar susitaupyti atostogoms. Nes čia paprastas darbuotojas, kuris gyvena protingai ir daug dirba, tą sau gali leisti.
Daugelis britų sako, kad imigrantai atima iš jų darbą. Tačiau daugelis jų net nesistengia dirbti ir netaupo, gyvena šia diena. Jei praranda darbą, susitvarko pašalpas ir plaukia pasroviui. Lietuviai gi, nors ir nekalbantys anglų kalba, sugeba gyventi patogiau ir įsigyti gerų daiktų, susitaupyti pinigų. Jie investuoja į ateitį, leidžia į mokslus savo vaikus.
Vis tik, jų gyvenimas yra tikrai ne rožėmis klotas. Jaunimas gerai suvokia, kad reikia siekti geresnio gyvenimo, nenori , kaip jų tėvai, dirbti sandėliuose ir fabrikuose, nes mato kaip tai sunku. Lietuviai darbininkai džiaugiasi išsinuomoję namą, nusipirkę naujausią telefoną, bet dažnai normalaus gyvenimo neturi - visą laiką praleidžia dirbdami viršvalandžius. Darbai monotoniški, nuobodūs, keliantys depresiją. Daugelis išeiginėmis dienomis ne keliauja ar domisi kuo nors nauju, o girtauja, norėdami užmiršti sunkų gyvenimą.
Žinau, kad daugelis žmonių niekina imigrantus ir nuvertina jų sunkų darbą. Deja, kol kas tėvynėje nekvalifikuotas darbininkas negali patogiai gyventi ir išlaikyti savo šeimos. Kol neatsiras naujų darbo vietų, nepakils uždarbis, negalime tikėtis, kad žmonės neieškos geresnio gyvenimo svetur. Daugelis neturi kitos išeities. Aš tikiuosi, kad bent jau nauja karta grįš į tėvynę – su pinigais, žiniomis ir naujomis idėjomis. Kad pakeis mūsų supratimą ir pakels mūsų ekonomiką į aukštesnį lygį.
Pati stengiuosi puoselėti mūsų tradicijas, kalbą, skiepyti meilę tėvynei savo vaikams. Deja, dažnai emigrantai eina kitu keliu ir kaip tik bando kuo greičiau susilieti su visuma, prarasti savo individualumą. Jie slepia, kad yra lietuviai, bando pamiršti savo kalbą ir tradicijas. Aš buvau išauklėta patriotiška dvasia ir taip stengiuosi gyventi ir čia. Tačiau aš čia atvažiavau ne iš skurdo, o daugelis žmonių neturėjo kitos išeities kaip tik palikti savo gimtinę ir pradėti naują gyvenimą nežinomoje, gąsdinančioje vietoje. Nenuostabu, kad jie nori kuo greičiau prisitaikyti ir susilieti su visuma. Tad tikrai nesmerkiu kitaip gyvenančių ir auklėjančių savo vaikus.
Visiems linkiu sėkmės – ir imigrantams, ir likusiems tėvynėje žmonėms, kovojantiems už geresnį gyvenimą. Labai norėčiau, kad lietuviai labiau palaikytų vieni kitus, nepamirštų savo tėvynės ir laikytųsi kaip vienas kumštis. Nežinau, ar tai įmanoma, bet reikia stengtis bei mažinti susipriešinimą, neapykantą. Aš tikiu, kad mes, lietuviai, išsilaikysime visur ir ilgainiui sukursime gerą įvaizdį apie savo tautą, bei tapsime sektinais sėkmės pavyzdžiais pasaulyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Jei turite įdomių asmeninių istorijų apie emigrantus, rašykite delfi@delfi.lt