Taip pat ir dažnu pasišaipymų ar anekdotų taikiniu. Mano mėgstamiausias yra šis:
— Kodėl „GoldWing“ vairuotojas neatsakė į pamojavimą?
— Nebuvo tikras, ar kitas vairuotojas mojuoja, ar rodo nepadorų gestą.
— Nes serga artritu ir negali pakelti rankos.
— Todėl, kad espresso aparatas ką tik užvirė kavą.
— Tuo metu miegojo.
— Tuo metu dalyvavo konferenciniame pokalbyje su biržos makleriu ir aksesuarų pardavėju.
— Tuo metu buvo sutrikęs dėl keistos formos objekto, užfiksuoto radaro ekrane.
— Nes vienu metu reguliavo oro pakabą, sėdynės aukštį, programuojamą CD grotuvą, sėdynės temperatūrą ir palydovinę navigacijos sistemą.
— Nes nerado mygtuko „automatiškai pamojuoti atgal“ valdymo pulte.
Ne paslaptis, kad lietuviai baikeriai sunkius ir iš pažiūros griozdiškus „GoldWingus“ vadina tiesiog kebabinėmis. Tačiau 2013 metais „Honda“ nusprendė šiek tiek paeksperimentuoti ir pristatė naują GL versiją, kuri (pirmą kartą modelio istorijoje!) buvo ne prifarširuota naujų funkcijų ir apkrauta dar didesniais aksesuarais, o atvirkščiai – sumažinta ir nusiurbtais riebalais.
Į akis pirmiausia krito tai, kad nuo motociklo nuimta galinė bagažo dėžė bei gerokai pažemintas priekinis stiklas. Gerai įsižiūrėjus į naujojo F6B siluetą motociklas labiau priminė ne kebabinę, o kruizerį. Tiesa, tokį kietais šoniniais krepšiais pabalnotą „begemotą“ , užsienyje vadinamą „baggeriu“, o Lietuvoje (kartais) – šaldytuvu.
Kas gi tai?
Pernai dalyvaudamas „Hondos“ modelių bandymuose „pasiskundžiau“ vienam kompanijos atstovų dėl nutrauktos „VTX1800“ gamybos. Į tai jis mįslingai atsakė, kad ateinančiais metais „Honda“ pasiūlys kažką naujo, kas užims atsilaisvinusią nišą. Tiesa, tai jis tarė aiškiai dvejodamas, girdi, galbūt naujasis modelis būsiąs skirtas „ne visai man“.
Dabar suprantu, ką jis turėjo galvoje.
Išties, nesu didelis „baggerių“ gerbėjas. Juolab, jei jie net ne V-twin‘ai. Tačiau niekaip nepaneigsi to, kad šis stilius Vakaruose šiuo metu yra „ant bangos“. Tai gerai atsispindi net ir lietuvių motociklų perdarymo dirbtuvių meistrų darbuose.
Taigi, „Honda“ nusprendė nusigriebti grietinėlę pataikydama į madą, bet per daug neinvestuodama į naujo motociklo kūrimą. Akivaizdu, kad išradinėti jokių naujų technologijų kuriant F6B neprireikė, o daugiau darbo čia teko dizaineriams, bet ne inžinieriams.
Bet pažvelkime giliau į šio modelio savybes.
F6B yra beveik 30 kg lengvesnis už standartinį GL‘ą. Tai pavyko padaryti išoperavus jau mano minėtą galinę daiktadėžę su visa ten buvusia garso sistema, sutrumpinus priekinį stiklą ir padarius jį nereguliuojamu, išmetus galinę pavarą, autopilotą ir dar keletą nebūtinų elektroninių „pričendalų“. Šiek tiek performuotos sėdynės, duslintuvų galai, oro aptakai.
Galinė pakaba liko ta pati, tik priderinta prie sumažėjusios motociklo masės. Nepakito ir aliuminio rėmas, vienpusė galinė švytuoklė, stabdžiai, priekinis instrumentų skydelis, šviesos ir taip toliau. F6B liko ir įprastas 1832 cc darbinio tūrinio šešių cilindrų variklis su degalų įpurškimo sistema.
O kaip gi valdymas? Gal čia yra kokių naujovių?
F6B pačiam (kol kas) išbandyti neteko, tačiau juo važiavę „Cycle World“ žurnalistai pateikė tokius įspūdžius: „Apžergęs motociklą pajunti, kad jis yra toli gražu ne toks pats, net jei ir nepajudėjo į priekį nei per colį“.
Testuotojai pažymėjo, kad netekusi aukštos ir didelės galinės daiktadėžės „Honda“ ne tik palengvėjo, tačiau ir jos svorio centras pasislinko žemyn, dėl to net ir žemesnio ūgio vairuotojai jautėsi daug užtikrinčiau, kai aikštelėje ar sustojus prie šviesoforo motociklą reikėdavo pastatyti vertikaliai.
Pradėjus važiuoti F6B jautėsi tarsi būtų visai kitas motociklas. Startuojant iš vietos ir greitėjant aukštesnėmis pavaromis jo akceleracija yra daug greitesnė nei standartinio „GoldWing“. Aišku, už šiuos privalumus vėlgi reikia dėkoti tik sumažėjusiai mašinos masei, kadangi jokių naujovių variklio ar kuro tiekimo sistemoje kaip ir nebuvo įdiegta.
„Cycle World“ žurnalistai negailėjo gerų žodžių F6B manevringumui, tikindami, kad šis „šaldytuvas“ puikiai suvaldomas tiek mažu greičiu stovėjimo aikštelėje, tiek miestų spūstyse. Žinoma, visos liaupsės buvo skirtos lyginant F6B su jo vyresniaisiais broliais, o ne su kokiais 650 cc „street-bike‘ais“.
Be to, nereikia pamiršti, kad ir standartiniai „GoldWingai“ garsėja neįtikėtinu manevringumu, turint omenyje jų gabaritus (tikriausiai matėte tuos vaizdo įrašus apie kalnų keliukų posūkiuose guldomus GL‘us).
Apibendrindamas pastebėčiau savotišką paradoksą – faktiškai visi gamintojo pozicionuojami F6B privalumai lygiai taip pat gali būti palaikyti ir minusais.
Kodėl? Akivaizdu, kad „GoldWingo“ pirkėjas yra labiausiai už viską vertinantis keliavimo komfortą. Jam svarbiausia – patogumas, ergonomika, galimybė keliauti toli ir vežtis daug bagažo.
Pirma – žemas priekinis stiklas atrodo kietai, bet net „Cycle World“ žurnalistai atsargiai užsiminė, kad jei esate aukštesnis nei „metras-septyniasdešimt“, vėjo sūkuriai trankys tiesiai jums į šalmą. Iš patirties žinau, koks tai šlykštus ir tiesiog iš proto varantis dalykas keliaujant užmiesčio greičiais.
Taigi, tikėtina, kad naujai iškepti F6B savininkai jau po pirmo išvažiavimo į užmiestį skambins savo aksesuarų pardavėjui ir užsisakys standartinį priekinį stiklą, dydžio sulig kino teatro ekranu.
Antra – sunkiai įsivaizduoju tokį baikerį, kuris pirktų „GoldWingą“ tik sukinėjimuisi mieste. Paprastai jais keliaujama. Vadinasi, dauguma naujų F6B savininkų anksčiau ar vėliau puls ieškoti galimybių išplėsti savo bagažo gabenimo galimybes. Spėkite kaip? Tikėtina, ant galinės dalies primontuojant tą pačią masyvią daiktadėžę.
Todėl įvertinęs visus „už“ ir „prieš“ manyčiau, kad F6B tėra duoklė madai, laikinas nuokrypis nuo ilgametės „GoldWing“ istorijos (panašiai, kaip buvo ir su „Valkyrie“), kurio praėjus baggerių madai „Hondos“ modelių pasiūloje nebeliks po metų ar dvejų.
Gaila, bet nesiryžčiau pavadinti šio motociklo ir lygiaverte pamaina (dabar jau) legendiniam „VTX 1800“. Kol kas.
