„Kai informacijos per daug, žmogui sunku su ja produktyviai dorotis: viena informacija išstumia kitą”, – teigė psichikos ligomis sergančius pacientus konsultuojanti specialistė.
Psichologė priminė, jog mes turime trumpalaikę ir ilgalaikę atmintį. Trumpalaikėje užfiksuojame ką girdime, kalbame. „Bet jei nėra laiko informacijai įsisavinti, ji nenugula į ilgalaikę, todėl greitai pasimiršta”, – sakė DELFI pašnekovė.
Ilgalaikė atmintis lieka kaip prisiminimai, kaip žinios, kaip informacija, kuria mes sąmoningai disponuojame ir prireikus galime pasitelkti.
„Trumpalaikės atminties apimtis labai ribota. Žmogus vidutiniškai gali prisiminti 5–6 prasminiais ryšiais nesusijusius dalykus. Jeigu yra prasminiai ryšiai, jis gali prisiminti kur kas daugiau. Tačiau kai informacijos labai daug, susidarai tik bendrą įspūdį, nes neturi laiko gilintis į detales. Tai ir įvardija žmonės, sakydami, kad daug žino abstrakčiai ir mažai konkrečiai”, – komentavo Vilniaus universiteto doktorantė.
- Nuo darbo prie darbo šokinėjantys ar vienu metu kelis darbus dirbantys žmonės skundžiasi išsiblaškymu, paviršutiniškumu, pastebi, kad nebesugeba „pagimdyti” gilesnės minties ar įžvalgos.
- Yra žmonių, sugebančių vienu metu daryti skirtingus darbus, jie gana greitai gali persiorientuoti. Tačiau šią savybę lemia mūsų nervų sistemos lankstumas.
Inertiškiems žmonėms tokia darbo situacija būtų labai sudėtinga, kai kuriems gal net neįmanoma. Jie ir taip sunkiai įsivažiuoja pradėdami dirbti. Jei tenka dažnai persijungti, prireikia daug daugiau laiko nutolti nuo to, ką darė ir įsivažiuoti į kažką naujo.
Lankstesniems žmonėms tai lengviau, tačiau šokinėjant nuo darbo prie darbo ir jie neturi laiko padaryt taip, kaip iš tiesų norėtų.
- Jei žmogus dėl kokių nors priežasčių priverstas nuolat taip gyventi, nori nenori turi susitaikyti su tuo, kad darbus darys paviršutiniškai.
Jei turi šokinėti nuo darbo prie darbo, reiškia nėra pakankamai laiko užbaigti vieną ir pradėti kitą. Kai spaudžia laikas, nėra kitos išeities, kaip mažiau gilintis, nes neturi laiko sustoti, apmąstyti ar ieškoti netradicinių, kūrybiškų sprendimų.
Tačiau man atrodo, kad pats žmogus, kaip asmuo, dėl to netampa paviršutiniškas ar bukas. Čia labiau norėčiau kalbėti apie pavargusį, irzlų žmogų. Labiau tikėtinas paviršutiniškumo ir bukumo įspūdis, nes kai nuolat gyveni įtampos sąlygomis, labai nuo jos pavargsti.
Kokias matytumėt išeitis?
- Neaukoti darbui laisvalaikio, pomėgių ir kitų dalykų, kurie leistų pailsėti ir atsigauti. Taip jau yra: jei trūksta laiko, labai retas yra tiek sąmoningas ar net drąsus pasakyti: taip gyventi negaliu, geriau atsisakysiu kai kurių dalykų, bet rūpinsiuosi, kas man svarbiausia.
Kai nėra laiko, žmonės dažniausiai aukoja savo sveikatą. Atrodo elementaru, tačiau kiek žmonių iš tikro laikosi darbo ir poilsio režimo? Tikrai mažuma.
Jei turi daug darbo, pietums tau tikriausiai užteks ir sumuštinio, o jei ir jam nėra laiko – pakaks puodelio kavos. Paskui gal kada nors namie pavalgysi.
Net jeigu pietauji, tam skiri penkiolika minučių ir bėgi prie darbų. Tai labiausiai ir išsekina.
Net labai daug dirbantys žmonės gali rasti galimybių pailsėti, tačiau kai kurie jau nebemoka.
Čia galima kalbėti apie tai, jog dideliais informacijos kiekiais disponuojančiam žmogui pasidaro sunku būti tyloje. Ne atsitiktinai kalbama apie šventines ir atostogų depresijas. Kai gyveni įvykių sūkuryje, tau nereikia nieko apie savo gyvenimą galvoti. Tačiau kartais viskas ima ir sustoja.
Gerai, jei gripas: su aukšta temperatūra guli lovoje ir apie nieką negalvoji. Prasčiau, jei viršininkas galų gale išvaro atostogų, kurių nebuvai kelerius metus. Nebeturi ką daryti, nes apleidai pomėgius. Staiga nieko nelieka. Turi išmokti gyventi kitaip, neskubėdamas ir kartais tai žmogui labai sudėtinga, nes prie pokyčio reikia prisitaikyti.
Kai turi laiko, gali atsigręžti į save: kas esi, ką nuveikei. Kai esi nuolat užsiėmęs, savaime jautiesi reikšmingas, daug nuveikęs. Tačiau kartais stabtelėjęs pamatai: ne visada gali nuoširdžiai pasidžiaugti, kad kažką svarbaus padarei.
Tada atsiranda erdvės pagalvoti, ką gyvenime veikiu, kas aš esu, ką turiu.
Filosofiškai laikas neaprėpiamas, tačiau mums skirtasis – ribotas ir jeigu daug jo atiduodame vieniems dalykams, kitiems lieka žymiai mažiau.
Gali būti, jog stabtelėję staiga pamatome: nesukūrėme tokių santykių, kokių norėtume, neturime draugų, su kuriais galėtume kalbėti ne vien apie darbą ar kitas veiklas, o tiesiog dalytis savo mintimis, išgyvenimais, o kartais – tiesiog praleisti gerą vakarą tylėdami, ar kažką veikdami kartu.
Jeigu turime šeimą, matyt, ir ji kartais šiek tiek, o gal labai nuo to nukenčia. Klausimai, kuriuos užduoda vaikai dažnai sudėtingi, be to, mažieji paprastai nepasitenkina formaliais atsakymais. Po darbo nuolat pavargusius tėvus tai erzina, dirgina, nesinori jų girdėti. Taip pradedame nesuprasti savo vaikų, ir jie mūsų nesupranta, vieni kitais tampame nepatenkinti.
Jeigu turime svajonių ir tikslų, kuriuos išsikeliam, bet pasileidžiame į rutiną, juos irgi paaukojam, taip nusikalsdami sau.
- Paprastas atsakymas – nežinau. Į šį klausimą turėtų atsakyti ateities mokslas. Mes esame pirmoji informacinės visuomenės karta . Žmonės tokiomis sąlygomis dar nėra gyvenę. Mokslininkams teks patyrinėti, kokie būsime senatvėje, kaip keisimės nuo ankstesnių kartų, o paskui padaryti išvadas.
Tačiau, kalbant apie informacijos srautus, labai svarbu patikslinti, ką iš tiesų turime omenyje. Daug informacijos ne visuomet reiškia perteklių.
Visais laikais buvo žmonių, vadintų vaikščiojančiomis enciklopedijomis. Jie juk negimė daug žinantys, greičiausiai daug skaitė, domėjosi, buvo aktyvūs, taigi, per save perleido daug informacijos. Ar tai jiems pakenkė? Iš bendravimo su tokiais žmonėmis galime daryti išvadą, jog ne.
Dabar, matyt sunkiausia iš didelio srauto atsirinkti mums naudingą informaciją. O kaip milžiniški jos srautai mus paveiks, bus įdomu pažiūrėti.
- Sakoma, jei senatvėje norim išlikti šviesaus proto, reikia nuolat jį treniruoti: mokytis kalbų, spręsti kryžiažodžius ir pan. Ar tai tiesa?
- Deja, tik dalis tiesos. Tikėjimas, kad tai padeda – viena iš būdų „užsitikrinti”, kad senatvėje su mumis bus viskas gerai ir išvengti neapibrėžtumo.
Mes visi norime gražios, šviesios senatvės. Nenorime neįgalumo, ligų. Tačiau psichikos sutrikimus senatvėje lemia ne tik psichinės ligos, bet ir įvairūs neurologiniai sutrikimai, senėjimo procesas, pagaliau mūsų gyvensenos ypatumai: medžiagų apykaita, mityba, darbo ir poilsio režimas, visa, kaip mes gyvename. Tai niekur nedingsta, lieka mūsų kūne.
Orientuotis vien į smegenų mankštą ir tikėtis gražios, malonios senatvės būtų per daug optimistiška ir paprasta. Juk, pavyzdžiui, Alzhaimerio liga serga ir inteligentai, mokslininkai, kiti garsūs žmonės, nebūtinai tie, kurie nesirūpina savo protu ir intelektu.
Kita vertus, kuo mes labiau domimės įvairiais dalykais, mankštiname smegenis, susirgę ne taip greitai pasiduodame ligai, ji ne taip greitai naikina mūsų žmoniškumą.
Sakoma, jog smegenys – vienas tingiausių organų ir, jeigu atprantame galvoti, jos tiesiog aptingsta. Todėl ir tų pačių kryžiažodžių sprendimas gali būti naudingas.
Noras sužinoti atsakymus, ieškoti jų įvairiuose šaltiniuose mus skatina ne tik parašyti teisingą raidę langelyje, bet ir atsiversti knygą, pajudėti, nes reikia nueiti iki lentynos ar susitikti su žmogumi, kuris, galvojam, kad žino.
Knygos dabar mažiau populiarios, tačiau kryžiažodžių sprendimas gali paskatinti išmokti naudotis internetu, jame susirasti ne tik konkretų atsakymą, bet ir „užkliūti” už kitos įdomios informacijos, taip plėsti akiratį.
Kuo daugiau savyje sukaupiam žinių, tuo daugiau iš to naudos galime gauti. Nebūtinai informacijos gausa žlugdo. Mūsų psichika ir protas yra pakankamai gudrūs, tad atmintis pradeda kurti visokias strategijas.
Minėjau, kad trumpalaikėje atmintyje lieka prasminiais ryšiais nesusiję 5–7- dalykai, tačiau jei mes juos susiejame prasminiais ryšiais, ilgalaikėje atmintyje jie išlieka daug ilgiau. Todėl žmonės išmoksta kurti įvairias asociacijas ir tai padeda prisiminti naujai sužinomus ar išmokstamus dalykus, pavyzdžiui, svetimų kalbų žodžius.
Visa, ką daro mūsų kūnas atsispindi smegenyse. Kai kalbame, aktyvios vienos smegenų zonos, kai judiname kūną – kitos. Viena aktyvi zona stimuliuoja esančią šalia, taigi, įvairia veikla užsiimančių žmonių smegenys išlieka darbingesnės .
- Kodėl didelį informacijos kiekį apdorojantiems žmonėms kartais sunku moktis, tarsi vyktų atmetimo reakcija: sunku atsiminti tai, kas nesusiję su darbui arba nėra privaloma?
- Jeigu mūsų smegenys nuolat dirba, bet kuri kita informacija suvokiama ir kaip trikdis.
Darbe spręsdamas sudėtingus klausimus ir žinodamas, kad mano laikas labai ribotas, bet kurį kitą dalyką priimu kaip papildomą krūvį, trukdantį dirt i ir galvoti apie darbą.
Jei nuolatos esi įtampoje, anksčiau ar vėliau pavargsi ir papildomi dalykai pradės trukdyti, tu jų vengsi.
Pati prisimenu studijų laikus, kai teko labai daug mokytis. Buvo periodas, kai galėdavau skaityti tik labai trumpus straipsnelius iš žurnalų. Pasiimti knygą ir perskaityti ją nuo pradžių iki galo buvo sudėtinga, nes galva norėjo ilsėtis.
- Ką tokiu atveju daryti: nesimokyti, pvz., užsienio kalbos, ar kaip tik šturmuoti smegenis, nes „žmogaus galimybės beribės”?
- Ne visi vienodai tą beribiškumą suvokia. Kartais gal iš tiesų galėtume daugiau, nei manome. Tačiau kartais pajėgiam mažiau, nei mums atrodo.
Kodėl jaučiamės taip, tarsi gyvenimas mus veja botagu: nėra laiko nei pailsėti, nei atsikvėpti? Jeigu šiek tiek sustotume ir kritiškiau įvertintume situaciją, rastume išeitį. Būna periodų, kai reikia sukąsti dantis ir ištverti, bet nebūtinai tai turi trukti visą gyvenimą.
Gali būti, jog darbų neatsiginantis žmogus tiesiog nemoka atsisakyti ar atsirinkti, kas svarbu. Gal bijo, daug dirbdamas stengiasi patikti, įtikti ar pasijusti saugus, garantuoti sau darbo vietą. Tačiau tai –asmeninės savybės, mažai susiję su laiko trūkumu ar dideliu darbo krūviu. Į tai irgi reikėtų atkreipti dėmesį.
- Situacija: visą dieną nepakeldamas galvos dirbi, turi kitam žmogui parašyti savo telefono numerį, pasiimi užrašų knygelę ir ilgai ilgai į ją žiūri, nes negali atsiminti, koks tavo vardas. Kokia būtų jūsų diagnozė?
- Matyt, tai nuovargis (juokiasi). gerai, kad žmogus dar atsimena, kad turi surasti telefoną, nes kartais paimi knygelę ir nebežinai, ką su ja norėjai daryti.
- O ką pasakytumėte žmogui, kuris biure susitiko su svarbiu verslo partneriu, trumpam atsiprašė, kad turi atsiliepti į telefono skambutį, bet pakalbėjęs pradėjo daryti kitus dalykus ir pamiršo apie svečią. Paskui turėjo labai atsiprašinėti, kai šis atėjo po dvidešimties minučių pasakyti, kad nebeturi laiko laukti.
- Tam žmogui jau reikia rimtai susimąstyti, ką daryti su savo gyvenimu. Jei tokios situacijos kartojasi, matyt, reikia kažką iš esmės keisti. Jos rodo, kad žmogus yra pervargęs.
Privalai skirti laiko sau, nes nepailsėjęs ilgainiui nebegalėsi gerai dirbti savo darbo.
Verslininkas, kuris svečių kambaryje pradeda užmiršti verslo partnerius, paprastai pats tuo susirūpina, nes tai žlugdo jo verslą.
Kartais nereikia ir specialistų. Nėra blogai, jei žmogus tiesiog stabteli ir pradeda rūpintis savo poilsiu, vitaminais, dienos rėžimu. Dažnai tokių elementarių dalykų pakanka, nes pervargimas susiję ir su asmeniniais mūsų bruožais, kai negalime pasakyti „ne”, prisiimam per daug darbų ir panašiai.
Gal kartais norime pasirodyti geresni už kitus. Tačiau tokiu atveju pravartu pasižiūrėti, ar kaina, kurią moki už norą būti geriausiu, tau nėra per didelė. Ar garbė, kurios sulauki, yra tiek vertinga ir suteikia tiek pasitenkinimo, kad galėtum atsisakyti kitų sau svarbių dalykų.
