Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad organų donorystė yra aukščiausia žmogaus žmogui meilės išraiška. Tačiau ar visiems užtenka informacijos suprasti, kaip svarbu sergančiam žmogui laukti ir sulaukti tos meilės iš kitų?

Galimybė gyventi antrą kartą

Vienintelis būdas šiuo metu sergančiam žmogui gyventi pilnavertį gyvenimą – organų transplantacija. Anot nevyriausybinės organizacijos „Gyvastis“, per metus atsiranda apie 300-350 žmonių, kuriems reikalinga įvairių organų transplantacija, tačiau potencialių donorų per tuos pačius metus sulaukiama tik apie 40.

Rimvydas Vekerotas, Piotras Ivanovas
Rimvydas Vekerotas iš Vilniaus, Piotras Ivanovas iš Visagino ir Arūnas Kunca iš Marijampolės gyvena žmonių, kurie dovanojo savo artimųjų širdis, dėka. Rimvydas džiaugiasi galėdamas matyti, kaip auga sūnus, Piotras triūsia savo sodyboje, Arūnas su žmona užsiima sodininkyste, leidžia į mokslus vaikus. Jei ne kilnus donorų šeimų apsisprendimas padovanoti mirusių artimųjų organus persodinimo operacijoms, šių vyrų nebebūtų. Organų donorystė leido išsaugoti šeimoms vyrus ir tėvus. Ir Rimvydas, ir Piotras, ir Arūnas už savo antrąjį gyvenimą dėkingi donorų artimiesiems.

Dar vienas laimingasis – Mindaugas Stašaitis – dėl organų donorystės gali matyti. Mindaugui prieš 4 metus atlikta pirmosios, o prieš 2 metus – antrosios ragenos persodinimo operacija.

„Aš dabar matau. Be akinių 70 proc., o su akiniais visus 100 proc. Anksčiau matydavau tik iš metro atstumo. Labai džiaugiuosi ir labai noriu pasidalinti šia džiugia žinia. Esu labai dėkingas net dviejų donorų šeimoms, kurios nepabijojo paaukoti savo giminaičio ragenų. Aš dabar galiu matyti ir džiaugtis gyvenimo spalvomis“, – pasakojo M.Stašaitis.

Moralinis palaikymas – labai svarbu

Alinančios dializės procedūros, bloga savijauta, išvaizdos pokyčiai dažnai priverčia žmones užsisklęsti savyje ir su niekuo nebendrauti, prarasti savo vertę. Anot nevyriausybinės organizacijos „Gyvastis“ Kauno krašto skyriaus pirmininkės Irmos Juodienės, žmonės, supratę, kad serga nepagydoma liga, pirmiausia turi susivokti savyje, o jau po to ieškoti informacijos, bendraminčių, kurie palaikytų, padėtų užsimiršti ir atgauti savivertę.

„Visuomenė turėtų suprasti, jog sergantis žmogus nėra kažkokios kitokios rūšies, jis, kaip ir visi žmonės, turi norų, svajonių, nors ir sunkiau, bet stengiasi realizuoti save“, – teigė I. Juodienė.

Jau septynerius metus po inksto transplantacijos gyvenanti Sandra Smelstoriūtė pasakojo, kad prieš tai, visiškai sustojus funkcionuoti jos pačios inkstams, jai buvo atliekamos dializės procedūros. Ketverius metus, iki atsirandant donorui, Sandra 3 kartus per savaitę turėdavo eiti į dializės įstaigą, kur 4 val. jos kraujas buvo valomas nuo nuodingų medžiagų. Mergina taip pat turėjo riboti skysčius, nes būtent inkstai pašalina juos iš organizmo. Buvo sunku gyventi nuolat priklausomai nuo dializių, o ir ne visi suprato, kodėl jauna mergina nebelanko mokyklos ir negali kada nori išbėgti į lauką.

„Grįžus po dializių mažai likdavo laiko kažkur eiti ar ką daryti, o ir noro tam nebuvo daug. Dabar mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom, esu laisva ir nepriklausoma, taigi galiu daryti ką noriu ir kada noriu. Žinoma, tam esu dėkinga donoro šeimai, kuri sunkią akimirką apsisprendė paaukoti savo giminaičio organus ir išgelbėjo mano gyvybę“, – pasakojo Sandra.

Informacijos trūkumas – kelias į nežinomybę

Irma Juodienė
Viena iš didžiausių problemų, kylančių žmogui norint suvokti donorystę – informacijos trūkumas. Kiekvienas iš mūsų esame pastebėję lauke kabančius plakatus, autobusų stotelėse stovinčius stendus, propaguojančius dovanoti, padėti, kviečiančius palaikyti nelaimės ištiktus žmones.

Daugybė renginių, pristatymų vyksta šia tema norint šviesti visuomenę, skatinti prisidėti ir nestokoti gerumo, tačiau ne visos naujienos patenka ten, kur turėtų ar galėtų patekti, kad kuo daugiau žmonių apie tai išgirstų ir susidarytų savo nuomonę iš teisingai pateiktos informacijos.

Nevyriausybinės asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė sako, kad naujienas apie renginius ir įvairias problemas įsiūlyti žurnalistams yra labai sunku, dėl to, kad tokios temos nėra aktualios, nepritraukia daugelio žmonių dėmesio ir turbūt, kas Lietuvoje svarbiausia, nėra skandalingos. Pasak U. Šakūnienės, kartais informacija straipsniuose ar interviu pateikiama klaidingai, nes donorystė labai paini ir, žinoma, jautri sritis, todėl vienas neteisingai parašytas sakinys gali padaryti daugiau žalos, negu visas straipsnis naudos.

Būtent dėl informacijos trūkumo imami kurti įvairiausi mitai ir nebūti dalykai dėl organų pirkimo, donoro kortelės pasirašymo. „Kai kurie žmonės mąsto dar labai primityviai. Atrodo, kad jeigu jau pasirašys donoro kortelę, tai gydytojai jų negydys, o ir mes už kampo lauksime su peiliu, norėdami paimti organus. Juk taip nebūna. Todėl reikia kalbėti viešai, bendrauti šeimoje apie organų donorystę ir jeigu jai pritariate – išreikšti savo valią ne tik pasirašant donoro kortelę, bet ir informuojant apie tai savo šeimos narius“, – pasakojo Kauno krašto skyriaus pirmininkė I.Juodienė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (108)