Vis daugiau dėmesio sulaukia kiek neįprastos mums plokščiosios lajos. Ar sunku jas suformuoti?
Atgal į praeitį
Plokščiųjų kompozicijų ištakos yra Senovės Romoje, kur jos augintos nedideliuose kiemeliuose. Šis genėjimo būdas buvo populiarus ir viduramžių Europoje. Juo ypač susidomėta XIX amžiaus antroje pusėje Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tuomet sukurta daug įvairių ir sudėtingų formų, pavadintų jas sugalvojusių ir išpopuliarinusių sodininkų vardais.
Neįprastų sodų funkcija iš pradžių buvo tik dekoratyvumas – medžiai plokščiomis lajomis su kitais želdiniais ir pastatais harmoningai susiliejo į bendrą visumą. Vėliau pastebėta, kad taip išauginti vaisiai didesni, greičiau sunoksta, o vaismedžius lengviau apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų.
Praeito šimtmečio pradžioje italai atmetė pernelyg įmantrias, itin sudėtingas formas ir perėjo prie paprastesnių, ekonomiškai racionalesnių. Nuo tada vaismedžiai plokščiomis lajomis ėmė skintis kelią Bulgarijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Prancūzijos, kitų Europos šalių pramoniniuose soduose. Jų plantacijų daugėja Moldovoje, Kryme, kituose buvusios Tarybų Sąjungos pietiniuose regionuose.
Lietuvoje tokie medžiai – retenybė. Jų galima pamatyti tik pavieniuose individualiuose soduose ir sodybose. Vilniečiai ir sostinės svečiai grožisi prie viešbučio Stuokos-Gucevičiaus gatvėje ir šalia „Lietuvos energijos“ pastato augančiomis liepaitėmis palmetės formos lajomis.
Plokščiąsias kompozicijas galima kurti prie pastatų sienų, pavieniui arba kaip gyvatvores.
Prie sienos augančių vaismedžių privalumai
Įmantrių formų augalai gali papuošti namų sienas, orientuotas į pietus, pietvakarius arba pietryčius. Toks auginimas turi daug pranašumų: mažiau pučia vėjai, šilčiau, susidaro palankus mikroklimatas, todėl subręsta aukštos kokybės vaisiai.
Šakos ant špalerių išdėstytos vienoje plokštumoje ir apšviečiamos tolygiai, dėl to:
susiformuoja daugiau žiedinių pumpurų;
būna gausesnis derlius;
užauga geresnio skonio ir intensyvesnės spalvos vaisiai;
sutvirtėja mediena, padidėja atsparumas nepalankioms sąlygoms;
vaismedžiai lengviau ištveria žiemos speigus.
Sodinimas ir špalerių įrengimas
Nuo pastato sienos 1–1,2 m atstumu iškasamas 1 m pločio, 1 m gylio griovys. Jis užpildomas kalkėmis praturtintu derlingu dirvožemiu. Į priesmėlį arba smėlį įmaišoma molio, nepamirštant ir organinių trąšų. Jei žemė sunki, molinga, įterpiama upės smėlio. Esant negiliems gruntiniams vandenims, kasama dar giliau. Į duobės dugną pilama akmenų, plytgalių, kad drėgmės perteklius įsiskverbtų į gilesnius sluoksnius.
Vienerių metų medeliai sodinami 1,7–2,2 m atstumais pavasarį arba rudenį. Jei norėsite turėti tik vieną, užteks iškasti 1x1x1 m duobę. Geriausia rinktis rajonuotas obelų ir kriaušių veisles, atsparesnes šalčiams.
Abipus iškastos duobės 1,7–2,2 m atstumu įkasami du tvirti mediniai kuoleliai. Jų aukštis toks kaip būsimo medelio (paprastai 1,5–2 m). Tarp kuolelių ištempiamos ir pririšamos kelios cinkuotos vielos eilės. Atstumai tarp jų turi būti vienodi (30–45 cm), o apatinė viela – 50–60 cm aukštyje nuo žemės. Taip padaromi špaleriai, prie kurių bus tvirtinamos medelio vaisinės šakos.
Kuriant sodą prie sienos, reikia laikytis kelių taisyklių.
Augalus formuoti palaipsniui, neleidžiant apsinuoginti šakoms. Palmečių viršutinis aukštas formuojamas tik tada, kai sustiprėja apatinės šakos.
Atstumai tarp simetriškų lajų horizontaliųjų šakų (laiptų) turi būti vienodi.
Laiku pririšti šakas prie karkaso, atsižvelgiant į pasirinktą lajos formą. Horizontaliųjų šakų galus rišti truputį įstrižai, kad nenukentėtų augimo tempai.
Formuojant vėduoklę, šakos tvirtinamos taip, kad užpildytų tuščias karkaso erdves. Genimos silpnos ir retinamos per tankios šakelės.
Reikia įsirengti tinkamą lietvamzdžių sistemą, kad nuo stogo ant vaismedžių nelašėtų vanduo.
Plokščiosios formos
Vaismedžiai pradedami formuoti 50–60 cm arba dar didesniame aukštyje. Prie sienų gali būti augti turintys simetriškas, taisyklingas arba laisvesnes, vėduoklės formos lajas.
Doc. dr. Evaldas Vylius Navys knygoje „Dekoratyviųjų medžių, krūmų ir lianų genėjimas“ (Vilnius, 2003) apie plokščiųjų kompozicijų įvairovę rašo taip: „Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse įvairiausios plokštuminės lajų formos dažnai vadinamos palmečių ir kordonų pavadinimais.
Dalis autorių palmetes ir kordonus tapatina ir šiuos pavadinimus laiko sinonimais. <...> Priklausomai nuo šakų išlankstymo konfigūracijos dekoratyviuosiuose želdynuose, palmetės būna U formos, dvigubos U formos, trigubos U formos, horizontaliosios, įžambiosios, Varierio, herbo, vėduoklės ir kt. formų“.
Vėduoklės formos vaismedžiai panašesni į natūraliai augančius, rečiau nusilpsta po genėjimo. Bet jie mažiau stebina nei griežti simetriški. Nors šakos auga vienoje plokštumoje, jos apšviečiamos netolygiai.
Vėduoklės formos augalo ūgliai užima visą karkaso plotą. Silpni ūgliai pašalinami, tankūs – praretinami. Genint paliekamos tik stiprios derančios šakos. Jos pakreipiamos taip, kad turėtų pakankamai vietos augti.
Kuo šakos padėtis artimesnė horizontaliajai, tuo lėčiau ji auga ir tuo daugiau sukrauna žiedinių pumpurų.
Horizontaliosios palmetės formavimas
Pirmieji metai. Pavasarį pasodinkite vienerių metų obels sodinuką. Nugenėkite visas šonines šakas ir kamieną nupjaukite 50–60 cm aukštyje, palikdami 3 gerai išsivysčiusius viršūninius pumpurus (2 apatiniai turi būti išsidėstę maždaug viename aukštyje, vienas priešais kitą).
Vasarą, liepos–rugpjūčio mėnesiais, iš jų jau bus išsivystę metūgliai. Prie kiekvienos šakos, kad augtų tiesiai, pririškite po bambuko lazdelę. Viršutinę šaką nukreipkite vertikaliai aukštyn, o dvi šonines – 45 ° kampu į abi puses ir pririškite prie špalerių. Vegetacijai baigiantis, šonines šakas atlenkite dar labiau, kad su vertikaliąja sudarytų statų kampą, t. y. augtų horizontaliai.
Antrieji metai. Pavasarį, prieš vegetaciją, centrinį vertikalųjį ūglį patrumpinkite 30–45 cm atstumu nuo apatinių šakų, palikdami 3 gerai išsivysčiusius pumpurus. Kitąmet iš jų galėsite suformuoti viršūnę ir dar dvi horizontalias šakas. Apatines šakas patrumpinkite trečdaliu (geriau, kai paskutinis pumpuras pakrypęs žemyn). Išgenėkite ne vietoje augančius ūglius.
Trečiaisiais ir vėlesniais metais tęskite darbą. Kasmet suformuokite po vieną aukštą, išpjaukite nereikalingas šakeles ir patrumpinkite horizontaliąsias šakas. Suformavę 4–5 horizontalias šakas, viršūnę nupjaukite. Po kruopštaus 5–6 metų darbo palmetė atrodo gražiai, bet palaikomasis genėjimas, šalinant nepageidaujamas šakeles, būtinas kasmet.
Ar imsitės šio darbo?
Susigundžiusieji šia idėja pirmiausia turėtų įsigyti kokybiškas sodininko žirkles, t. y. tokias, kurių nesinorės paleisti iš rankų – ir pjūviai bus lygesni, ir dirbti malonu. Nusiteikite kruopščiam darbui: pagrindinis genėjimas pavasarį, akylas stebėjimas ir nepageidautinoje vietoje augančių ūglių šalinimas vasarą, silpnai augančių šakų tręšimas per lapus. Ir taip net 5–6 metus.
Šis darbas atima daug laiko, reikalauja stropumo, o svarbiausia – noro. Jeigu visko turėsite, sunkumai virs patirtimi, kuria pasidalinti maloniai kviečiame žurnalo skyrelyje „Man pasisekė“. Daugiau apie šį ir kitus genėjimo būdus skaitykite Evaldo Navio knygoje „Dekoratyviųjų medžių, krūmų ir lianų genėjimas“.
Dekoratyvių formų vaismedžiai pasienyje labiau išryškėja, kai jų neužstoja kiti augalai. Geriausia tokių kūrinių kaimynė – rūpestingai prižiūrima žalia veja. Vaismedžiai gražiai žydi pavasarį, pasipuošia vaisiais vasarą ir rudenį, originaliai atrodo žiemą. Plokščios lajos – puikus pasiūlymas nedidelių sklypų, kotedžų, kiemelių šeimininkams ir visiems tiems, kas vertina originalumą.
