Pasak psichologės Žydrės Arlauskaitės, ši idėja nėra bloga, tačiau tam, kad ji būtų sėkmingai taikoma, šeimoje privalo būti idealūs santykiai, tėvai turi nepaprastai gerai suprasti savo vaikučių norus ir pakankamai laiko jiems skirti (praktiškai negali dirbti). O tai nėra labai realu. Štai kelios neišgalvotos situacijos, atskleidžiančios tipišką užsienietišką auklėjimą.
Saldainio vagystė
Vasara. Į giminaitės vestuves iš JAV atvyko Aldona su vyru ir dvejų metukų sūneliu. Berniukas žmonių šurmulyje jautėsi labai laisvai, nebuvo nė karto įsikibęs mamai ar tėčiui į ranką. Bėgiojo, karstėsi ant suolų, lipo valgiais nukrautais stalais, taigi sudaužė ne vieną lėkštę. Tėvai nesakė mažyliui nė žodžio. Kai berniukas iš mano kišenės ištraukė saldainį, o šį jo poelgį pamatė mama, tikrai maniau, kad dabar jis bus sudraustas griežtesniu žodžiu arba bet jau jam bus paaiškinta, kad taip elgtis nedera, negražu ir t. t. Bet, didžiulei mano nuostabai, berniuko mama tik plačiai nusišypsojo ir pasakė: ,,Žiūrėk, koks sumanus vaikas, sugebėjo iš svetimos kišenės išsitraukti saldainį, kažin iš kur jis suprato, kad kišenėse turi saldainių?”
Pasak psichologės Ž.Arlauskaitės, esant tokiai padėčiai mamos reakcija yra išties keista, nes mažasis žmogutis tarsi gauna patvirtinimą, kad jis šaunuolis, mat lengvai ištraukė saldainį iš svetimo žmogaus kišenės.
Taip jau yra, kad praktiškai visi mažyliai ką nors nugvelbia: kelis centus iš mamos piniginės, žaisliuką iš draugo ir pan. Tai nieko keista. Tačiau būtina tokią, kad ir nekaltą, vagystę pastebėti ir laiku sudrausminti mažylį, paaiškinus jam, kad taip elgtis nedera ir negražu.
Negalima vagystės ignoruoti, tarsi nieko nebūtų įvykę. Vaikai turi suprasti, kad gyvenime egzistuoja tam tikros ribos, kurių nevalia peržengti. Galima manyti: kas gi čia tokio, tai juk tik vienas saldainis, o berniukas dar visai mažutis, taičiau lygiai taip bus nieko tokio, jei jis sudaužys puodelį iš pykčio ar išraus šunyčiui kuokštą kailiuko. Juk išties nieko tokio.
Tokiu keliu eidamas po keliolikos metų mažylis gali apsigyventi pataisos darbų kolonijoje. Ir ne iš blogos valios, o tiesiog dėl to, kad nesuvokia, kaip jam elgtis pasaulyje. Vaikui tam tikros ribos yra brėžiamos nuo mažų dienų, jos niekada neatsiranda savaime, tarsi iš niekur. Psichologė Ž.Arlauskaitė mano, kad mažiesiems nuo pat kūdikystės reikalingos tam tikros taisyklės, kurios pradedama mokyti jau tada, kai vaikutis ima suvokti, kad ateina vakaras ir reikia eiti miegoti, o ryte - keltis. Tam tikros ribos mūsų pypliukams leidžia pasijusti saugiems, tikėti, kad pasaulis yra geras.
Mama – draugė
Irena jau dešimt metų gyvena Vokietijoje. Ji turi dvi dukrytes (vienai - ketveri, kitai - šešeri metukai), kurioms stengiasi būti ne mama, bet geriausia draugė. Irena neįsivaizduoja, kad bent retkarčiais galėtų pakelti balsą, norėdama sudrausminti mergaites. Vakarais, kol tėtis dar būna darbe, Irena su savo mažylėmis sugula į plačią lovą pasikalbėti. Moteris nori jau dabar mergaites pripratinti dalytis visomis paslaptimis (nors nelabai aišku, kokios paslaptys gali būti tokiame amžiuje).
,,Aš nenoriu būti mama, - sako Irena. - Noriu su mergytėmis elgtis taip, tarsi jos būtų mano partnerės. Niekada jų nebaudžiu, manau, kad jos dar spės patirti, koks gyvenimas gali būti sudėtingas ir žiaurus. Kol mažos, tegul auga ir mėgaujasi laisve. Vokietijoje labai natūralu auginti vaikus taip, kad jie nepajaustų jokio streso”.
Psichologė Ž.Arlauskaitė mano, kad ir Lietuvoje yra mamų, kurios su savo vaikais elgiasi kaip su draugais. O kartais mergaitės, paklaustos, kokie jų santykiai su mama, atsako: mama man yra gera draugė. ,,Mano nuomone, motina turėtų būti motina, o ne draugė”, - sako psichologė Ž.Arlauskaitė. Mama turi tam tikras pareigas, nuo kurių negali būti atleista. Ji privalo pamaitinti savo atžalėles - ir ne bet kada, o laiku, paguldyti, priglausti išmokyti tam tikrų elgesio taisyklių.
Būtent mamai ir tėčiui tenka pasirūpinti, kad jų atžalėlė būtų saugi, sveika, finansiškai aprūpinta, kad būtų patenkinti jos fiziologiniai, socialiniai ir psichologiniai poreikiai. Tai tėvų, ne draugų reikalas. Jei mama bus tik draugė, tai kas tenkins minėtus vaikų poreikius? Pasak psichologės Ž.Arlauskaitės, kartais mamos skundžiasi, kad neišmano, kaip auklėti savo atažėlę, tuomet didelė laimė, jei tėtis yra stipraus charakterio ir mažiuko auklėjimą perima į savo rankas. Bet jei į auklėjimą tėtis nesikiša, o mama elgiasi kaip vaikas, kas lieka atžalėlei? Ogi pasijusti suaugusia. Toks vaidmenų pasikeitimas nėra geras mažiesiems, kurie besiklausydai mamos paslapčių yra psichologiškai apkraunami ir tokį krūvį jiems labai sunku pakelti.
Spyris į koją
Vilniaus oro uoste skrydžio laukė trisdešimtmetė moteris iš JAV. Ji atrodė susimąsčiusi ir tik retkarčiais žvilgtelėdavo į savo darželinio amžiaus sūnelį. Berniukas elgėsi itin įžūliai, bent jau man, pratusiai prie lietuviško elgesio, taip atrodė. Jis nesidrovėdamas kilstelėjo pro šalį ėjusiai stiuardesei sijoną, įspyrė žilstelėjusiam vyrui, atsisėdo ant kažkieno rankinės, garsiai šūkavo, bandė įbėgti į tarnybines patalpas, bet buvo mandagiai oro uosto darbuotojų grąžintas mamai. Ši tik nekaltai šypsodamasi pasakė, kad berniukas nepadarė nieko bloga.
Lėktuve jo elgesys nė kiek nepasitaisė - skrendant jis spardė priekyje sėdėjusio vyriškio kėdę. Vyras kas kiek laiko atsigręždavo ir numesdavo itin reikšingą žvilgsnį, bet berniukas iškišdavo jam liežuvį, o jo mama nusukdavo žvilgsnį į kitą pusę arba neatitraukė akių nuo knygos. Vyriškis nedrįso subarti vaiko gal todėl, kad ir jis - užsienietis ir jam toks elgesys nesvetimas. O gal gerai, kai mažieji jaučia absoliučią laisvę? Juk oro uoste buvo ir lietuvių vaikų, tik šie stovėjo ramūs tarsi ,,mamyčiukai”.
Pasak psichologės Ž.Arlauskaitės, Lietuvoje žmonės labiau nei užsienyje paiso kitų nuomonės, bijo, ką pasakys kaimynai. Tačiau jei patys nenorime, kad, sakykim, naktimis mums virš galvos kas nors keltų triukšmą (jei gyvename daugiabutyje), tai ir savo atžalėles stengiamės sudrausminti. Jei mažiesiems viskas leidžiama, jie yra žalojami, nes labai sunkiai ateityje seksis prisitaikyti prie kitų žmonių. O kada nors vis tiek ateis laikas bambliui eiti į darželį ar mokyklą. Kas bus tuomet, jei reiks keltis į mokyklą, o vaikas dar norės pamiegoti?
,,Tėvai, geičiausiai šiek tiek manipuliuodami, pažadėdami, pavyzdžiui, saldainį, prikalbins atžalėlę nueiti į mokyklą, - mano psichologė Ž.Arlauskaitė. - Bet kiek laiko jie tai pakęs?” Taip auklėtas mažasis nesupranta, kad yra tam tikrų dalykų, prie kurių nori nenori tenka derintis. Kai kada jis susidurs su kažokiais reikalavimais, kurių negalės lengvai ,,suvirškinti”. Pavyzdžiui, mama neturės tiek pinigų, kad nupirktų jam geidžiamą daiktą. Arba negalės nupirkti mašinos, nes vaikas toli gražu dar ne tokio amžiaus, kad galėtų ją vairuoti.
Mažasis reikalautojas nesupras, kodėl negali turėti to, ko nori. Mokykloje auklėtoja jį kaltins, kad yra labai išlepęs. O iš tiesų tai ne vaiko, tik tėvų kaltė, jei vieną dieną kartu su juo teks peržengti psichiatro kabineto slenkstį. ,,Tėvai turi suprasti, kad privalo išsiauklėti savo atžalėlę taip, jog ateityje mažasis savarankiškai galėtų gyventi visuomenėje”, - sako psichologė Ž.Arlauskaitė.
Nubaustas tėtis
Nedideliame Anglijos miestelyje trejų metukų mažylis išbėgo į gatvę. Tėtis vydamasis spėjo pačiupti sūnų už pakarpos ir apsaugoti galbūt nuo žūties. Gatvė nebuvo labai judri, bet tuo metu kaip tik važiavo keli automobiliai. Išsigandęs tėtis keliskart užplojo berniukui per užpakalį. Pro langus įvykį stebėję kaimynai tuoj pat surinko pagalbos tarnybos numerį ir įskundė berniuko tėtį. Viskas baigėsi tuo, kad teismas jam uždraudė pusę metų gyventi su šeima. Tėtis teismo sprendimą apskundė ir dar neaišku, kaip ši istorija toliau rutuliosis. Laimei, didžioji anglų dalis jau atsikandusi auklėjimo be streso privalumų ir mano, kad ne tėtis, o teisėjai yra neteisūs.
Psichologė Ž.Arlauskaitė taip pat mano, kad teismas perlenkė lazdą. Išgelbėjo sūnelio gyvybę ir vos neatsidūrė kalėjime? Skamba išties absurdiškai. Tačiau, matyt, taip teisėjai apsidraudžia, nes būna ir tokių atvejų, kai išsigandę ar įniršę tėvai nepamatuoja savo jėgos ir smarkiai sužaloja mažylį. Galbūt apsaugo nuo avarijos, tačiau tokį antausį trenkia, kad mažasis atsitrenkia į šaligatvį ir jam diagnozuojamas smegenų sutrenkimas.
Sunku pasakyti, kur geriau auklėjami mažieji - Lietuvoje ar svetur, tačiau man mielesni mažieji, išauginti su tam tikrais apribojimais, draudimais ir taisyklėmis. O absoliuti laisvė, kurios jau baigia atsikąsti užsieniečiai, ne vieniems tėvams yra paspendusi tikrus spąstus. Juk Lietuvoje dar nė vieni tėvai, kaip kad Amerikoje, nėra savo mažiesiems paskelbę streiko ir apsigyvenę kieme palapinėj tol, kol šie teiksis susitvarkyti savo daiktus ir bent retkarčiais suplauti indus.
