– Jūsų asmeniniame interneto tinklalapyje nurodyta, kad renginiai baigėsi rugsėjį. Tad dabar jums – poilsio metas?
Į tą sąrašą ne visus renginius spėjau įtraukti. Vėliau dar dalyvavau aviacijos šventėje Moldovoje, vyno šou Italijoje, buvau nuvykęs į treniruočių stovyklą Rumunijoje. Čia vykusiame aviacijos šou turėjau galimybę išbandyti naujo tipo vokiečių akrobatinį lėktuvą „Extra 330SC“. Buvo įdomu įsitikinti, ką vokiečiai sukūrė, ir palyginti su mūsų sprendimais. Ir, žinote, nebuvau nė kiek nustebintas. Vokiečiai panaudojo konstrukcijas, kurios pas mus jau buvo baigtos taikyti 1995 metais.
– Tad apsiniaukus dangui nesiruošiate, vaizdžiai tariant, užmigti žiemos miegu?
Buvau pavadintas Lietuvos nacionaliniu paukščiu. Tad kol šalčiai dar nesukaustė Lietuvos, esu čia, nors paukščiai jau išskrido į pietus. Žiemos mėnesiais stengiuosi žiemos miegu neužmigti. Kai ateina tinkamas metas, išsitraukiu kalnų slides ar išlekiu paskraidyti į šiltesnius kraštus. Neretai esu kviečiamas kaip ekspertas patarti aviatoriams lėktuvų konstrukcijų, skrydžių saugumo klausimais. Šie klausimai aktualūs visiems lakūnams – jie turi jaustis saugiai ir nebalansuoti ant rizikos ribos.
– Jūs pats buvote patekęs į tokią situaciją?
Visokių situacijų buvo. Nenoriu jų prisiminti, kad man sapnuotųsi, kad kiti manytų, jog užsiimu beprotiškais dalykais. Mano kolegos Stepono Artiškevičiaus pilotuojamas lėktuvas 1981 metais tiesiog subyrėjo ore. Man irgi galėjo nutikti tokia situacija. Toks tada buvo mūsų gyvenimas. Reikėjo ne vienerių metų rimto darbo, kad skrydžių saugumą pakeltume į aukštesnį lygį. Džiaugiuosi, kad šioje srityje ir man teko padirbėti.
– Kokioje srityje pažanga yra akivaizdžiausia per keturiasdešimt jūsų karjeros metų?
Pritaikius pažangias technologijas, naujas medžiagas, lėktuvo konstrukcijos tapo kur kas patvaresnės. Senas aviacinis produktas – aliuminis – šiandien yra gerokai patikimesnis ir gali atlaikyti didesnius krūvius. Galbūt dėl to, kad anksčiau generolų užsakymus vykdydavo tik teoretikai, o generolai diletantai jiems vadovaudavo. Jiems lakūnų nuomonė nebuvo svarbi. Kai į tą procesą įsitraukė ir sportinius lėktuvus pilotuojantys lakūnai, pažanga šioje srityje tapo akivaizdesnė.
– Kokį lėktuvą šiuo metu dažniausiai pilotuojate?
Tas lėktuvas – nuolat mano mintyse. Lėktuvai, kuriuos esu išbandęs, kaip ir renginiai, kuriuose esu dalyvavęs, jau yra praeitis, todėl man nėra tokie įdomūs.
– Dar palyginti neseniai su didele aistra kalbėjote apie savo tobulinamą „Juką“...
„Juka“ iki šiol sėkmingai skraido. Buvo metas, kai jaučiausi priėjęs savotišką kryžkelę – ar visą laiką skirti lėktuvų konstravimui ir tada nematyti dangaus, ar geriau neprarasti galimybės skraidyti įvairiuose pasaulio kraštuose. Pastarasis variantas man pasirodė patrauklesnis. Dabar aš matau visą aviacijos žavesį, juntu tą lėktuvų siautulį ir labai džiaugiuosi, kai galiu per renginius „nurauti kuražą“, matyti nuostabą profesionaliausių pasaulio lakūnų veiduose. Tai daug stipriau mane svaigina nei naujų lėktuvų konstravimas.
– Koks jums įsimintiniausias šių metų įvykis?
Vieno net negalėčiau išskirti. Galbūt tai galėtų būti keletas skrydžių, kuriuos džiaugiuosi atlikęs taip, kaip buvau suplanavęs, ir tokio lygio, kuris padarė sukrečiantį įspūdį kitiems. Kai profesionalai apdovanoja netikėtu dėmesiu ir sako nesuvokiantys, kaip tai įmanoma, – velniška paguoda mano sielai ir pats geriausias paskatinimas.
– Man šmėkštelėjo mintis, kad kaip įsimintiniausią dalyką galbūt paminėsite pavasarį atšvęstą savo 60-ąjį jubiliejų...
Baikit... Greičiau džiaugiuosi tuo, kad man tai buvo puiki proga Premjerui išsakyti susikaupusias problemas. Kai Ministras Pirmininkas įteikė Sporto garbės komandoro ženklą, turėjau galimybę išsakyti sporto srityje pritvinkusius skaudulius. Sporte įsigalėjusi baisi nelygybė – tik olimpinės sporto šakos pas mus sulaukia deramos pagarbos, o visos kitos nustumtos nežinia kur. Kitas dalykas – nepavydėtina Lietuvos mažųjų aerodromų būklė, nesutvarkyti jų statusai ir jokios galimybės juose vystyti rimtą aviacinę veiklą. Juk jie turėtų tarnauti bendrosios aviacijos ir to miesto, šalia kurio yra, tikslams, sporto ir turizmo ryšiams. Džiaugiuosi, kad užsiminus apie šiuos dalykus prie Vyriausybės buvo sudaryta darbo grupė. Galbūt kas nors ims keistis į gera.
– Jubiliejus jums buvo gera proga pasidžiaugti savo laimėjimais?
Man nereikia apie tai galvoti. Jaučiuosi laimingas dėl to, ką darau ir kad kiti yra laimingi tai matydami. Žmonės man neretai su pavydu primena, jog esu laimingas, kad nuėjau tokiu keliu, esu laisvas daryti tai, ką noriu, ir myliu tai, ką darau.
– Ir niekada jums nekildavo jokių abejonių?
Kildavo. Pirmiausia dėl to, ar visa tai, kuo užsiimu, galima daryti Lietuvoje. Mano gyvenimo istorija patvirtina, jog čia ne viską galėjau daryti, tad tekdavo galimybių ieškoti svetur. Man apmaudu, kad Lietuvoje klesti pavydas, supratimo, atsakomybės stoka. Dažnai labai kieti bando būti tie, kurie nieko nesugeba, siekia sužlugdyti tą, kuriam sekasi.
– Didysis jūsų gyvenimo šuolis, atrodo, prasidėjo nuo mažo „kukurūzniko“, kuris jūsų vaikystės metais ant kolūkio laukų barstydavo trąšas...
Taip, brendant per purvynus į mokyklą ir virš galvos matant brūzgiantį „kukurūzniką“, mano galvoje vis šmėsčiojo mintis: „O gal ir man bus lemta skraidyti?“ Supratau, kad esu toks pats kaip ir tas, kuris sėdi tame lėktuve, tik aš nežinau kelių į dangų – žinau tik savo kaimo kelelius.
– Angina ar jūsų gimimo vieta – Krasnojarsko kraštas – buvo didesnė kliūtis įstoti į Vilniaus aviacijos mokyklą?
Pasakysiu dar ir trečią, bene svarbiausią, kliūtį – tai „blatas“ stojant į aviacijos mokyklas. Juk tais laikais daugelis dalykų būdavo daroma per „juodąsias duris“. Aš to „blato“ neturėjau. Aš – iš vidurio Beržės kaimo prie Medvėgalio. Prie Žemaičių plento susistabdžiau automobilį ir nuvažiavau į Vilnių, iki tol nė karto jame nebuvęs.
– Ar gyvenime dažnai tekdavo išgirsti nemotyvuotų argumentų, kurie trukdydavo įgyvendinti sumanymus?
Ko gero, ne. Negalėjęs iškart tapti lakūnu, buvau pasiųstas mokytis į aviacijos technikos mokyklą Rusijoje. Vienu metu suvokiau, jog tai – ne mano vieta. Tai mane skatino siekti didesnių tikslų. Dabar džiaugiuosi, kad manęs tąkart nepriėmė į lakūnų mokyklą. Inžinerija man suteikė geresnes galimybes. Be jų nebūčiau tapęs lakūnu bandytoju, nebūčiau patekęs į Sovietų Sąjungos rinktinę, nebūčiau skynęs laurų čempionatuose. Man net buvo siūloma įsitraukti į komandą, kuri darbavosi tobulindama manevrines naikintuvų savybes, tačiau į karo sritį nenorėjau lįsti ir likau lakūnas akrobatas.
– Ką laikote savo didžiausiu laimėjimu?
Kad mane pavadino Lietuvos nacionaliniu paukščiu... Kad nuvažiavęs į pirmąsias tarptautines varžybas iškart pelnydavau auksą. Pirmąjį aukso medalį laimėjau 1979 metais socialistinių šalių akrobatinio skraidymo varžybose Vengrijoje. Niekada to nebūčiau pasiekęs, jei mano keliai nebūtų manęs nuvedę į inžineriją.
– Esate suskaičiavęs, kiek akrobatinių figūrų esate atlikęs?
Išbandžiau, manau, visą spektrą figūrų, kokios tik yra įmanomos. Svarbu, kad lėktuvas būtų tam pritaikytas. Kartais lėktuvo galimybių tam tikroms figūroms atlikti gali nepakakti. Mano kūnas – pakankamai ištreniruotas, kad atlaikytų didelius krūvius. Didžiausias mano pasiekimas – kad esu gyvas ir sveikas ir nė vienas kaulelis nebuvo sulaužytas.
– Kokia sudėtingiausia yra jūsų atliekama figūra?
Mano parašo – J raidės – braižymas ore. Kai iš didelio aukščio lėktuvas, sukdamasis per sekundę du kartus, visa jėga lekia žemyn. Žemė artėja labai greitai, ir turi laiku lėktuvą sustabdyti. Kitaip arba raidės neišbraižysi, arba rėšiesi į žemę...
– Ar pasiruošimas atsakingiems skrydžiams pareikalaudavo daug jėgų?
Dar sovietmečiu Lietuvoje mes turėjome daugiau laisvės, negu tais laikais buvo įmanoma. Todėl net ir patekę į SSRS rinktinę jausdavomės šiek tiek laisvesni, kartais net piktindami savo valią linkusius primesti tarybinius pulkininkus. Mūsų tikslas buvo laimėti prieš tarybų rinktinę, 1983 metais Vilniuje vykstant tarptautinėms socialistinių šalių varžyboms mes norėjome startuoti kaip Lietuvos rinktinė, tačiau Maskvos generolai neleido. Tačiau net ir būdami tarybų rinktinės nariai pirmiausia galvojome apie Lietuvos šlovę.
Jei kalbėtume apie nerimą, derėtų pasakyti, kad jo visuomet buvo. Negalėdavai jaustis visiškai laisvas SSRS rinktinėje, kur vyravo karinė tvarka, girdėdavosi kaltinimai, girdi, nerieskit nosių, kad jums sekasi. Ypač 1980-aisiais, kai tarptautinėse varžybose su S. Artiškevičiumi šlavėme visus aukso ir sidabro medalius. Rengdamasis rimtoms varžyboms, būdavo, padedi koją ant pedalo, ir pradeda ji drebėti. Suki galvą bandydamas suvokti, kur tikroji priežastis – inžinerinės ar psichologinės problemos. Kai surandi atsakymą, kodėl ta koja dreba, atsiranda ir pergalės.
– Įdomu, kaip akrobatinio skraidymo meistras jaučiasi skrisdamas dideliu keleiviniu lėktuvu?
Manęs toks skrydis neerzina. Stengiuosi laiką išnaudoti kokybiškai – dar lėktuvui nepakilus, dažniausiai užmiegu, o atsibudęs pamatau, kad jau leidžiamės...
– Jus, pratusį prie milžiniškų greičių, tikriausiai erzina važiavimas automobiliu, juk ne kartą buvote baustas už greičio viršijimą?
Taip yra nutikę važinėjant Lietuvoje, bet nesu baustas už tai užsienyje. Ne tik mane vieną tai erzina. Pavyzdžiui, važiuoji autostrada į Kauną ir prie Žiežmarių pamatai greičio ženklą 70. Negali suvokti, kam tas ženklas autostradoje reikalingas. Mano manymu, tai nesaugu, nes turi staigiai stabdyti, gaišti laiką. Susidaro įspūdis, kad dažnai greičio ribojimo ženklai sustatomi taip, kaip policijai tiesiog šauna, o ne taip, kaip reikėtų vairuotojams.
– Ar svajojate įsigyti šeimos lėktuvą, kuriuo visi galėtumėte nuskristi, kur įsigeidę?
Panašų turiu. Tai „Cessna 177“. Juo gali skristi keturi žmonės. Deja, jis – palyginti lėtas, juo galima skristi apie 180–200 km/val. greičiu. Tarkim, pasiekti Varšuvą juo galima greičiau nei per dvi valandas, o štai važiuojant automobiliu prireiktų kokių septynių. Kartais pasinaudojame proga, tarkim, nuskristi kur nors pabūti ar tiesiog išgerti kavos. Tik, deja, tie mūsų aerodromai – nesutvarkyti, juose – nesaugu. Kartą tūpiau Alytaus aerodrome – lėktuvas vos per nosį nesivertė dėl aukštos ir šlapios žolės. Tas pats ir Druskininkuose. Kai tik orai atšils, pakalbinsiu žmoną vėl kur nors nuskristi. Jai tokia pramoga – visai nebaisi, netgi patinka.
– O jūsų sūnus traukia dangus?
Skraidymo pradžiamokslį yra išėję abu mano sūnūs – Mantas ir Simas. Tačiau jiems visą laiką sakiau, kad gyvenime svarbiausia įsitvirtinti. Šiais laikais tai nėra taip paprasta. Sakiau, kad pirmiausia reikia įgyti gerą išsilavinimą, o paskui galvoti, ką daryti. Vyresniajam Mantui dabar jau trisdešimt, jis dirba nekilnojamojo turto srityje. Simas dar studijuoja magistrantūroje ir kartu dirba reklamos srityje.
– Ar Lietuvoje bus jums pamaina, kai nustosite skraidyti?
Panašu, kad akrobatiniam skraidymui bus „amen“. Atrodo, kad Lietuvoje rimtos aviacijos niekam nė nereikia.
– Be aviacijos, jums įdomūs kokie nors kiti dalykai?
Kitados tarybų rinktinėje stebėdavausi matydamas žmones, kuriems, be aviacijos, daugiau niekas nerūpėjo. Aš nenorėjau toks tapti. Mane domina humoras – gera juoko dozė vakare gerai nuteikia kitai dienai. Smagu pabūti su gerais draugais. Man patinka keliauti, slidinėti kalnų slidėmis, pažvejoti, kai kimba.
– Kokių svajonių dar nespėjote įgyvendinti?
Aš jų „neforsuoju“ ir nepuoselėju. Per savo gyvenimą suvokiau viena: didžiausias turtas ir didžiausia svajonė man yra laisvė. Apie tai kažkada pasakiau vienam rusų generolui ir tokiu pareiškimu visus prajuokinau. Dabar džiaugiuosi, kad tos mano svajonės išsipildė. Tokią laisvę, kokios troškau, šiandien aš turiu. Jei Lietuvoje negaliu ko nors daryti, galiu daryti kitur. Man Lietuva davė laisvus sparnus.
– Banalus klausimas – kas jums yra dangus?
Dangus man – kažkas labai švaraus. Net jeigu jis debesuotas ar iš jo pila lietus, atrodo, jis nuplaus ir lėktuvą, ir smegenis... Pakilęs į dangų ir grožėdamasis debesimis, negali atsidžiaugti galimybe pabūti vienas. Dangus – tarsi kito mano gyvenimo dalis.