Vienareikšmiai apibūdinti avalynės kokybę yra labai sunku.
„Kokybė suprantama kaip tam tikrų rodiklių visumos atitikimas nustatytus reikalavimus, – sako E. Fataraitė. – Yra priimta, kad visi kokybės rodikliai skirstomi į dvi grupes: technologiniai-eksploataciniai ir funkciniai-vartotojiški. Pirmoji rodiklių grupė „aktuali“ gamintojams, antroji – vartotojams.“
Pasak pašnekovės, antrajai grupei priklauso visas kompleksas rodiklių, kuriuos vien apžiūrėjus avalynę įvertinti neįmanoma. Perkant avalynę galima tik vizualiai įvertinti jos estetinę išvaizdą, įvertinti siūtinių ar klijuotinų siūlių kokybę, avalynės viršaus ir pado išvaizdą, ergonomiškumą (matuojantis). Tačiau didžioji dalis savybių išryškėja tik avėjimo metu, o kai kurių rodiklių be laboratorinių bandymų nustatyti tiesiog neįmanoma.
„Jei tik yra galimybė, siūlyčiau pirkti žinomų prekės ženklų avalynę ir visuomet ją matuotis“, – sako E. Fataraitė.
Renkamės natūralumą
Kad ir kokių alternatyvų siūlytų pardavėjas, geriausia rinktis avalynę, kurios viršus ir pamušalas pagamintas iš natūralių medžiagų.
„Yra labai didelis dirbtinių ir sintetinių odų asortimentas: skiriasi jų gamybos būdas, medžiagos. Dažniausiai avalynė iš sintetinių medžiagų yra pigesnė. Tačiau yra ir didesnė tikimybė, kad esant žemesnėms temperatūroms gali suskilti tokių odų dengiamoji plėvelė. Ar tai įvyks – pasakyti sunku, nes gamintojas dažniausiai nepateikia informacijos, kokios kilmės medžiagos naudotos šių medžiagų gamybai. Ženklinime tik yra nurodoma, ar tai natūralios, ar sintetinės medžiagos. Štai todėl aš asmeniškai prioritetą skirčiau žieminei avalynei iš natūralių medžiagų“, – teigia E. Fataraitė.
Lietuvos klimato sąlygomis rekomenduotina rinktis avalynę, kurios viršui pagaminti naudojamos odos, turinčios dengiamąją plėvelę, o ne pagamintos iš nubuko (odos šlifuotu paviršiumi) ar veliūro (į zomšą panaši chrominė oda, kurios poodinis (kartais išorinis) paviršius šlifuotas).
Rekomenduotinos pamušalo ir įkločių medžiagos – natūralus kailis, įvairios tekstilės medžiagos (mezginiai, neaustinės medžiagos, dirbtinis kailis), kurių sudėtyje yra vilnos.
Pasak pašnekovės, šiuo metu gaminamos daugiasluoksnės įklotės, turinčios izoliacinį sluoksnį, kuris gaminamas iš polimerinės plėvelės, dengtos plonu aliuminio sluoksniu. Tokios įklotės yra puiki išeitis, kai norima padidinti pado konstrukcijos šiluminę varžą.
Pado ypatybės
„Labai dažnai vyrauja nuomonė, kad žieminės avalynės padas turi būti storas. Tai nėra klaidinga nuomonė, tačiau svarbiausia, kad padas būtų pagamintas iš didelę šiluminę varžą ir didelį trinties koeficientą turinčių medžiagų. Jei padui gaminti naudojamos mažą šiluminę varžą (mažą šilumos laidumą) turinčios medžiagos, tuomet pado storis turi būti didesnis“, – tvirtina ekspertė.
Padai gali būti gaminami iš natūralių (oda, medis), dirbtinių (guma) ir sintetinių (poliuretas (PU), termoplastinis poliuretanas (TPU), termoelastoplastas (TEP), polivinilchloridas (PVC), etilenvinilacetato kopolimeras (EVA), akrilo–butadieno–stireno kopolimeras (ABS) (dažniausiai naudojamas pakulniams) medžiagų.
„Rudens ir žiemos periodu nerekomenduočiau gatvėje avėti avalynės, kurios padas pagamintas iš natūralios odos, nes dėl drėgmės ir druskų poveikio oda brinksta, praranda ne tik estetinę išvaizdą, bet ir sumažėja jos atsparumas dilimui, padidėja laidumas vandeniui, todėl avalynė tampa netinkama avėti“, – sako E. Fataraitė.
Pasak ekspertės, kalbant apie avalynės gamybai naudojamų medžiagų ilgaamžiškumą, būtų galima sudaryti tokią eilę didėjimo tvarka: oda, vulkanizuota guma, TEP, PVC, EVA, PU.
Taip pat padai gali būti viensluoksniai (pagaminti iš vienos medžiagos), dvisluoksniai ar trisluoksniai (pagaminti iš skirtingomis savybėmis pasižyminčių sluoksnių), kombinuotieji (naudojant įvairius intarpus, pavyzdžiui, sugeriančius smūgį kulno dalyje). Taip pat skiriasi ir tokių padų gamybos būdas.
„Deja, avalynės pado apžiūra parduotuvėje leidžia teigti tik apie paviršinių defektų buvimą ar nebuvimą, spręsti apie atsparumą slydimui, šiek tiek palanksčius – apie pado lankstumą arba sluoksnių skaičių (nors, ne visada), tvirtinimo metodą, – sako E. Fataraitė. – Avalynės apačios smarkiai lankstyti nereikėtų, nes avalynės pado linkio dalyje dažniausiai būna įtvirtinta metalinė juostelės formos detalė – linkis (supinatorius), kurio paskirtis – užtikrinti, kad avalynės gamybos metu suteikta forma nuolat išliktų tokia pati, be to, toje dalyje avalynės standumas būna didesnis. Tačiau apie kitus kokybinius rodiklius – atsparumą lankstymui esant įvairioms temperatūroms, dilimui ir t. t. – vien iš apžiūros spręsti neįmanoma.“
Turėti keletą porų
Kartais pirkėjai apie batų kokybę sprendžia iš odos minkštumo. Esą, minkštesnė oda rodo kokybę.
„Odos storis priklauso ne nuo jos išdirbimo kokybės, bet nuo žaliavos kilmės. Dažniausiai masiniam vartojimui skirta avalynė, kuri siūloma avalyne prekiaujančiose parduotuvėse, gaminama iš raguočių žaliavos. Tikėtina, kad kuo plonesnė oda, tuo jaunesnio gyvulio žaliava panaudota jos gamybai. Kuo jaunesnio raguočio odos žaliava naudojama odų gamybos procese, tuo elastingesnę, retesnės struktūros odą galima gauti.
Suprantama, kad tokios odos, kurios neturi specialios dengiamosios plėvelės ar nėra specialiai apdirbtos, nėra tinkamos avėti šaltuoju metų periodu“, – sako E. Fataraitė.
Tačiau yra tokių gamybos technologijų, kurios šiandien jau leidžia gauti odas, kurios yra plonos, bet hidrofobinės. Deja, tokios avalynės kaina dar yra ganėtinai didelė.
„Kaip ir kitiems sezonams, rekomenduojama turėti keletą porų avalynės, kuri, kaip ir drabužiai, būtų avima priklausomai nuo poreikio. Jei žmogus ilgai būna lauke, jo avima avalynė turi pasižymėti geromis drėgmės ir šilumos izoliacinėmis savybėmis. Jei žmogaus gyvenimo būdas, ar darbo pobūdis to nereikalauja – šie reikalavimai ne pagrindiniai – tuomet didesnis dėmesys gali būti skiriamas estetinei išvaizdai, mados tendencijoms“, – pastebi E. Fataraitė.
Atsparumas vandeniui
Visi norime batų, kurie yra šilti, patogūs ir dar nelaidūs vandeniui, tačiau visiškai nepraleidžia vandens tik guminė ar plastikinė avalynė.
„Jei kasdienė avalynė, kurios viršus pagamintas iš natūralios odos, yra pažymėta ženklu „waterproof“, tai reiškia, kad avalynė yra pagaminta iš medžiagų, kurios, atlikus viršaus odos atsparumo vandens laidumui bandymus, po 2 valandų odos lankstymo, kai jos viršus buvo kontakte su vandeniu, nepramirko. Dažniausiai tokios odos turi hidrofobinę (vandenį atstumiančią) dengiamąją plėvelę ar yra apdorotos šiuolaikiniais metodais ar cheminėmis medžiagomis, kurios tam tikrą laiką sumažina vandens prasiskverbimo į avalynės vidų galimybę. Tokia avalynė pasižymi padidintu atsparumu vandeniui, tačiau tai nėra vandeniui nelaidi avalynė“, – aiškina ekspertė.
Jei kalbėsime apie priemones, kurios skirtos padidinti avalynės atsparumą vandeniui ir kurias galima įsigyti avalyne prekiaujančiose parduotuvėse, tai jos, pasak pašnekovės, yra labiau profilaktinės ir ilgalaikio atsparumo vandeniui efekto nesuteikia.
„Jos pailgina avalynės eksploatacijos trukmę, mažina druskų ar kitą aplinkos poveikį avalynės viršui, tačiau tai nėra būdas užtikrinti ilgalaikį vandens nepralaidumą ar iš esmės pakeisti medžiagos savybes“, – sako E. Fataraitė.
Mažųjų batukai
Renkantis vaikišką žieminę avalynę kažkokių ypatingų reikalavimų ar taisyklių nėra – čia taip pat pirmenybė teikiama natūralioms medžiagoms.
„Mano nuomone, vaikų ir paauglių avalynės viršui geriausiai tinka natūralios medžiagos. Idealu, jei yra galimybė turėti keletą porų batų su skirtingu pamušalu (megztos ar neaustinės tekstilės medžiagos iš vilnos, dirbtinio kailio, kurio sudėtyje yra vilnos, natūralaus kailio), – sako E. Fataraitė. – Svarbu, kad vaikiškų batų padas turėtų linkį (supinatorių), nebūtų plokščias, kulno dalis turėtų standų užkulnį, padas – protektorių, neslystų. Paprasčiausias būdas tam patikrinti – braukti pirštu per pado medžiagą – jei jaučiate pasipriešinimą – tikėtina, kad jis neslys ir ant dangos, ant kurios bus vaikščiojama.“
Pasak ekspertės, laikomasi nuostatos, kad formuojantis pėdai, t. y. vaikui augant, avalynė turėtų būti ne per didelė, ir juo labiau ne per maža, noselės forma užapvalinta, taip, kad nespaustų pėdos priekinės dalies.
Renkamės dydį
„Avalynės dydis nustatomas pagal pėdos ilgį milimetrais, t. y. atstumą tarp dviejų labiausiai išsikišusių pėdos taškų kulno ir pirštų srityje, vaikui stovint. Žinant ilgį, nustatomas dydis atsižvelgiant į matavimo sistemą. Avalynė turėtų būti apie 0,5 cm ilgesnė, nei pėdos ilgis, – sako E. Fataraitė. – Pėdos, kaip ir kitų kūno dalių augimo intensyvumas priklauso nuo amžiaus grupės, lyties, gyvenimo sąlygų, sveikatos būsenos ir t. t., todėl tėvai turėtų periodiškai stebėti ne tik vaiko ūgį, bet ir pėdos ilgį.“
Suaugusieji renkasi tinkamą batų dydį tuo pačiu principu, kaip ir renkama avalynė vaikams.
„Avalynę būtina matuotis ir rekomenduotina su ja parduotuvėje šiek tiek pavaikščioti. Jei jaučiamas diskomfortas, geriau tokios avalynės nepirkti, nepriklausomai nuo to, kad ji mums labai daili ir kaina priimtina. Reikia nepamiršti, kad žmogaus pėdą sudaro 27 kaulai, joje esantys nervų ir kraujotakos sistemos elementai bei raumenys, kurie turi įtakos visam organizmo funkcionavimui, tad šiuo atveju nereikėtų savęs be reikalo žaloti“, – pataria E. Fataraitė.
Yra dar vienas matmuo, apibūdinantis pėdos dydį – tai pėdos pilnumas (pėdos apimtis milimetrais pūpsnių dalyje – plačiausioje pėdos vietoje). Deja, bet šiuo metu mūsų parduotuvėse negalima rasti to paties dydžio, bet skirtingo pločio avalynės.