J. Kubilius konferencijoje teigė, kad žmogaus smegenys vaizdą apdoroja be didesnių pastangų – mes pamatome vaizdą ir galime nesunkiai atskirti kur tame vaizde yra objektas, kokios yra jo ribos, atskiriame jį nuo kitų greta esančių objektų, objektą identifikuojame. Smegenyse tai vyksta keliais etapais, per regos apdorojimo hierarchinį kelią tam tikrose smegenų srityse, kurių kiekvienam priskiriama tam tikra funkcija.
Jaunojo mokslininko teigimu, perpratus šį regos kelią, sudarius algoritmą viskam, kas vyksta nuo signalo patekimo į akį iki jos interpretavimo bus galima kurti kur kas pažangesnius robotus, kurie iš tiesų mato ir geba suvokti aplinką, kurių veikimo principai būtų tokie patys, kaip žmogaus smegenų.
„Noriu, kad žmonės pamiltų robotus. Mes jų kol kas nemylime. Kodėl? Todėl, kad galėtume jiems perleisti darbus, kurių patys negalime pakęsti – valyti namus, vairuoti automobilį ir kitus užsiėmimus. Sugalvokite kokią nors užduotį. Tokią užduotį, kurią atliekate kasdien. Ar robotas galėtų ją atlikti ne prasčiau už jus? Jei taip – tuomet robotas privalo tą užduotį atlikti už jus“, - savo ateities vizija dalinosi J. Kubilius.
Leuveno universiteto doktorantas su DELFI plačiau pasidalino savo įžvalgomis ir papasakojo apie žmogaus bei kompiuterio sąsajas ir savo mokslus.
- Kaip manai, koks yra geriausias būdas suteikti robotui proto – įdėti jam kokių nors smegenų dalį ar perkelti į jį žmogaus smegenų algoritmus?
- Mano požiūris – kuris nebūtinai teisingiausias – yra toks, kad reikia vertinti smegenų veiklą ir nustatyti kokie jų veikimo principai, kokie jose veikiantys algoritmai. Į smegenis aš žiūriu kaip į kompiuterį, nors filosofinėje plotmėje tai ir nėra nediskutuotinas požiūris. Bet bent jau rega, galima sakyti, veikia kažkiek kaip kompiuteris. Ir jei sugebėčiau atrasti tą algoritmą, koks jis yra galvoje, aš jį perkelčiau į kompiuterį.
- O ar ne paprasčiau būtų paimti kažkokį smegenų fragmentą, kuris priima kažkokius žinomus duomenis ir duoda prognozuojamą rezultatą, nors ir nežinoma kaip tas fragmentas veikia viduje?
- Būtų fantastika. Jau yra bandymų integruoti mikroschemas į smegenis ir kažką iš to pasiekti. Bet tai yra labai sunku. Motorinius nervus valdyti paprasta – tiksliau žinoma kas ką valdo. Bet su smegenimis kur kas sudėtingiau, nes nežinome kaip smegenys veikia, nežinome ką prie ko ir kaip prijungti. Galima į smegenis įsmeigti vieną elektrodą ir matuoti jų aktyvumą. Bet ar to pakanka? Tikriausiai ne. Tirti iškart du šimtus elektrodų? Galima ir taip. Bet smegenyse jų milijonai, o bandoma operuoti mažyčiu jų gabaliuku. O į dešimtis tūkstančių neuronų įsmeigti elektrodų jau nebegalime – į tokį plotelį tokio elektrodų kiekio sutalpinti neįmanoma. O ir dešimties tūkstančių gali nepakakti. Bet nesakau, kad nereikia to daryti - žmonės šioje srityje taip pat kažką daro ir kažką išsiaiškina. Tai lygiai tokia pati svarbi problema, kaip ir išsiaiškinti smegenų algoritmus.
- O kada galima tikėtis robotų, kurie pakeis, tarkime, vairuotojus ar netgi mokslininkus? Nors kita vertus vairuotojas jau tikriausiai yra, sukurtas „Google“...
- Yra padaryta ir robotų-mokslininkų. Buvo užprogramuotas kompiuteris, kuris stebėjo dvigubą švytuoklę, sujungtą per alkūnę. Tokios švytuoklės judesys yra labai sudėtingas. Bet fizikai jau senokai yra surašę tokio judėjimo matematines formules, tačiau tam reikėjo daug galvoti, susikurti mechaniką.
Tai štai tas kompiuteris stebėjo tokios švytuoklės judesius. Ir buvo užprogramuotas taip, kad bandė pagal stebėjimus išvesti matematinę formulę. Ir išvedė. Taigi, jau esama tokių aparatų, kurie iš empirinių duomenų išveda kažkokį suabstraktinimą.
O „Google“ mašina iš tikrųjų nemato, ji veikia kitaip – joje panaudotas lazeris, nubraižantis erdvinį žemėlapį. O kamera tik nustato, ar šviesoforo šviesa yra žalia, ar raudona. Galiausiai, kad ta mašina nuo kelio nenukryptų reikia GPS modulio. Mums, žmonėms, to nereikia – mes tiesiog matome kelią.
Ir nors judesio ta reikiama kryptimi yra, robotai, kurie iš tiesų matytų, yra dar labai toli.
- O kaip vyksta mokslinis procesas tamstos laboratorijoje?
Kita mano darbo dalis – bandau programuoti, kurti modelius, kurie paaiškintų kaip veikia smegenys. Jei kažką paskenuoju, ištiriu, sužinau, kad yra taip ar kitaip ir bandau parašyti kažkokį algoritmą, kuris gavęs tą pačią užduotį pateiktų tą patį rezultatą. Žinoma, sprendimo būdų milijonas, tai reikia laikytis tokio, kuris būtų biologiškai prasmingas. Tokiu būdu siejama empirinė dalis su programavimu.
O profesorius Hansas Op de Beckas, su kuriuo dirbu, užsiima ir eksperimentais su laboratorinėmis žiurkėmis.
O kiek žiurkės smegenys yra artimos žmonių smegenims?
- Kaip tik tai dabar visiems pasidarė labai įdomu. Panašiausios į žmogiškas, be abejo, yra visokiausių primatų smegenys, bet jie brangūs, be to, yra gyvūnų teisių sergėtojų, kurie prižiūri, kad tokie gyvūnai nebūtų naudojami kažkokiems nebūtiniems eksperimentams, todėl tai labai sunku daryti. Tuo tarpu atlikinėti tyrimus su žiurkėmis yra pigiau, paprasčiau jas išlaikyti – jos yra geriau visais atžvilgiais, išskyrus tai, kad jos nelabai gerai mato, mat jos labiausiai orientuojasi kvapais.
Bet mūsų laboratorijos pirmieji rezultatai jau rodo, kad žiurkių smegenyse vaizdų apdorojimo hierarchija yra panaši į žmogaus – tai yra netikėta, nes kaip minėjau, jų rega gana prasta, o ir šiaip labai sunku gauti tuos duomenis, bet jau yra pirmųjų indikacijų, kad iš tiesų yra tokia pati hierarchija.
Tavo studijų kelias labai įdomus – iš Licėjaus į JAV, vėliau į Belgiją. Kaip taip nutiko?
- Na, sprendimas važiuoti iš Licėjaus į JAV tai buvo labai aiškus – tuo metu dar nebuvome Europos Sąjungoje, taigi, studijos Europoje būtų kainavusios labai brangiai, nes tuomet jų dar nefinansavo, o Amerikoje žinojau, kad galiu stipendiją gauti. Tai ir stojau, o MIT priėmė – tai negi nevažiuosi? Tai kai nereikėjo mokėti už mokslą, gyvenau kaip inkstas taukuose.
Na o vėliau nusprendžiau, kad Amerika toli, Europa arčiau namų. Norėjau savo studijas tęsti Europoje, nors čia ir mažiau galimybių dirbti su tuo, kas man patinka. Galima buvo studijuoti Jungtinėje Karalystėje, bet ten padėtis su studijų finansavimu taip pat nėra labai paprasta. JAV tai yra paprasčiau – įstojau į Niujorko universitetą (NYU), kur man pasiūlė apmokėti studijas. Bet aš atsisakiau, pamaniau, kad man Europoje bus geriau – MIT susipažinau su savo profesoriumi iš Belgijos, kuris tuomet JAV atlikinėjo podoktorantūrinę programą. Man tai buvo puiki galimybė.
- O ar savo tyrimų negalėtum vykdyti Lietuvoje?
- Kol kas - ne. Pirmiausia, man reikia užbaigti doktorantūrą, mano galvoje dar idėjos nesusidėliojo. Dar neužaugau kaip mokslininkas. O augti reikia ten, kur gerai augina. Pagal dabartinį planą noriu pabaigti doktorantūrą, kažkur – podoktorantūrines studijas, o vėliau, jeigu bus galimybė, grįžti į Lietuvą, kažką irgi daryti.
- Ačiū už pokalbį
