O kodėl jūs tai sakote? Negi tai turi kokią nors reikšmę? Koks skirtumas, kas ką kviečia į pasimatymą? Juk svarbu ne preliudija, o meilė. Juk vis tiek santykiuose dalyvaus abi pusės. Meilės valtis vis tiek bus irkluojama dviem irklais. Tad koks skirtumas, kas pirmas pradės irkluoti?
Jūs atsakysite: tradicija. Tiesiog taip susiklostė, kad vyrai kviečiasi merginas. O jeigu merginos imtų kviesti vyrus? Taip, taip, nesulaukusi jo pirmo žingsnio, imtų ji ir paskambintų jam: “alio, čia tu? Klausyk, noriu tave pamatyti. Susitinkame prie bokšto”. Arba štai imtų ir nusiųstų žinutę: ”beprotiškai pasiilgau. Atvažiuok pas mane”. Kas tada atsitiktų?
Na, žinoma, ji “nusipigintų”. Tai yra, parodytų, kad nori jo labiau, nei jis nori jos. Ir jai tada gali būti labai skaudu, jei paaiškėtų, kad jis jos iš viso nemyli. Tada pasirodytų, kad atskleisdama savo širdį, ji tapo per daug pažeidžiama. Juk tai tik galimybė, kad į jos norą jis atsakys tokiu pat noru. O yra galimybė, kad jis atsakys: ”žinai, šiandien užimtas”. Ji bus nepaprastai traumuota.
Taip. Gaila tų moterų. Bet palaukite, o kodėl vyrams tą pažeidžiamumą leidžiama rodyti ir netgi laikoma norma? Kodėl tradicija tarsi sako: ”jūs, vyrai, tik ir turite nuolat rodyti moterims, kad jų trokštate labiau, nei jos jūsų. O štai moterys turi demonstruoti tokį narcistinį šaltumą. Atseit, mes dar pagalvosim... Mes nesakome jums “taip”, mes sakome “galbūt”.
Ir vyras pagal šią tradiciją nuolat turi būti laikomas tokioje nežinioje: ar moteris atsakys į jo ketinimus, ar ne, jam iki galo niekada neturi būti aišku. Jam, vyrui, tarsi privaloma būti pažeidžiamu, ir toks moteriškas neapsisprendimas yra tarsi privaloma norma moterims. Kodėl? O todėl, gerbiamieji, kad taip jau yra nuo neatmenamų laikų. Neuždavinėkite, - atsakys jums,- klausimų. Taškas.
Galbūt istorikai patikslins, kad tokia tradicija iš tiesų nėra labai jau sena. Ir kad galbūt jai yra tik keli tūkstančiai metų ir paplitusi ji tik patriarchato šalyse, t.y. ten, kur vyrai viešpatauja visuomenėje. Todėl jie simboliškai ir renkasi moteris. O moterys jų atseit, ne. Bent jau apsimeta, kad ne. Renkasi, tik paslapčia. O išoriškai demonstruoja: jūs, vyrai, ir toliau manykite, kad jūs renkatės. Palaikykime, atseit, tą patriarchato spektaklį. O mes, moterys, patylėsime apie tai, kas ką renkasi iš tikrųjų.
O štai matriarchate moterys be jokių gudravimų tiesiai eina prie reikalo ir pirmos pačiumpa vyrus už vienos vietos. O galbūt, pasakys istorikai, šiai gražiai vyrų iniciatyvos tradicijai tik keli šimtai metų ir atsirado ji riterių laikais. T.y., kada Nuostabiosios damos buvo prisikaičiusios poetų – trubadūrų ir minezingerių - kūrinių. Ir minėti poetai sukūrė tokią tradiciją: mylimoji sėdi pilyje ir skaito riterio eiles. O riteris joja į žygį ir pakeliui kuria jai laišką.
Galbūt gyvūnų elgesio specialistai paaiškins: baikite, šis ritualas “aš tavęs sieksiu, o tu tik leidiesi mylima” - istoriškai reiškia atkakliausių ir kantriausių patinų atranką. Matote, pasakys jie,- patelėms giminės tęsimui reikalingi ne bet kokie, o patikimi patinai - būsimieji tėvai ir lizdo saugotojai. Todėl jų genetinėje atmintyje yra tam tikra asistavimo programa. Pagal ją patelė turi per daug nerodyti patinui savo pasiruošimo suartėti, o siųsti jam tik užuominas, silpnus signalus.
Jei signalai būtų per daug atviri, subėgtų tiek visokių pašlemėkų - gautųsi genetinis chaosas. O kai patelės signalai subtilūs (lengvas koketavimas)- į juos atsiliepia tik jautriausi patinai. Jei dar patelė tempia laiką - nekantrūs ir nepatikimi patinai tiesiog atkrenta, nes jiems atisibosta laukti. O patikimiausi ir kantriausi – genetiškai vertingesni- lieka. Ko patelei ir reikėjo. Jei juk ne patino, o vaikelių reikia. Ir lizdo. Ir patikimo “provaiderio“ ir “protektoriaus”. Todėl išmintingiausiai gyvūnų pasaulyje elgiasi patelės - senmergės. Jos laukia ypatingo patino. O kas laukia, tas sulauks.
Kaip ten bebūtų, o moters negalėjimas rodyti iniciatyvą - dalykas jai ne pats maloniausias. Nesvarbu, ar dėl tradicijos, ar dėl biologinių priežasčių, moters organizmas, bent jau tam tikromis dienomis, prašo savo. Tuo metu (dažniausiai tai ovuliacijos laikotarpis) moterys ir tampa ypač patraukliomis. Kartais jos suvokia, kad nori vyro dėmesio ir sekso, kartais - ne.
Antroji mėnesinių ciklo pusė pasižymi didesne lytinių hormonų koncentracija (hormonai čia bendri vyrams ir moterims), tačiau moterys kartais jaučia tai ne kaip aktyvų norą suartėti, o kaip padidėjusį dirglumą. Kuris pasiekia savo piką prieš mėnesines. Tada dalis moterų tarsi ruošiasi būsimam vaiko negimimui - savotiškam biologiniam gedului. Kuris pas mus vadinasi priešmėnesiniu sindromu.
“Taip... nepavyko tau realizuoti tavo biologinės prigimties,-“ tarsi sako moters organizmas prieš menstruaciją ir depresuoja. O moteris apie tai net ir nesužino. Kiaušidės juk kalbėti nemoka. “A,- sako moteris- o aš ir nesiejau savo nuotaikos su ciklu. Kažkaip nepagalvojau.”
Tačiau kas įdomu - kai moteris save geriau pažįsta - ar per psichoanalizę, ar per meditacijas, ar šiaip kaip nors - tai dažniausiai jai atsiveria tam tikros paslaptys:
Paaiškėja, kad ji irgi gali jausti seksualinius impulsus, panašius į vyriškus;
Kad ji gali norėti būti aktyvi ir netgi geisti “pačiupti” vyrą;
Kad jai nesvetima agresija, ir ją galima priimti be kaltės;
Kad ji gali sujungti agresiją su meile ir džiaugsmu;
Kad ji gali būti ypač kūrybiška, ir ypač antroje ciklo pusėje.
Tik štai bėda - visi šie aktyvūs impulsai neretai yra lydimi kažkokios kaltės. Tarsi moteris, jei ji ir galėtų sau leisti kokį aktyvesnį žingsnį link vyro, nusižengia prieš... Prieš ką?
Prieš savo mamą, turbūt.
Kartais tapdama aktyvia moteris neišvengiamai pažeidžia kažkokią motinos nustatytą ribą. Jūs gi žinote šią taisyklę: jei esi mergaitė ir darai ką nors aktyvaus ir malonaus, tai būtinai nepatiks tavo mamai. Tokia yra taisyklė, teorema, o kaip ją įrodyti, aš dabar negaliu paaiškinti. Žinoma, negaliu ir sakyti, kad tai aksioma. Jei jūs netingėsite sužinoti, kodėl taip yra, tai sužinosite. Ypač jei ši kaltė yra labai jus kankinanti ir be psichoterapijos jūs gyventi negalite.
O dabar praktinis klausimas: ką daryti moteriai, kuri geidžia susitikti su mylimu vyriškiu, bet bijo žengti pirmą žingsnį?
Atsakymas labai paprastas: galima paklausti jo paties. Matote, dauguma psichologinių problemų kyla ne dėl to, kad žmonės nežino, kaip jiems elgtis. O dėl to, kad žmonės bijo vienas kitam prisipažinti, kad nežino, kaip elgtis. Imkime kad ir komentarus “Delfi” straipsniams. Panašu, kad dalis skaitytojų nežino, ką jiems daryti, tačiau turi apsimesti, kad žino. Tai reiškia, rašyti labai užtikrintu tonu: maždaug, šis yra toks, o ši- tokia. Ir reikia tau daryti ne taip, o taip. O šitaip iš vis nereikia. O to - neverta. O taip - būtina.
O štai jei, tarkime, skaitytoja taptų nuoširdi? Tada ji netvirtintų, o klaustų. Nežinau,- pasakytų- ką man daryti. Žmonės gerieji, padėkite. Kaip man savo mylimajam pranešti, kad jo trokštų? Ką man daryti? Kur dėtis?
Drovisi žmonės tokios pozicijos. Nori atrodyti stipriais ir visažiniais. Tik patarimus jie ir duoda, o prisipažinti, kad ko nors nežino, nemoka, - ne. Per daug gėda. Netgi anonimiškai gėda. Nesolidu kažkaip.
O gal kaip tik iš tokios naivios žinutės mylimajam: ”klausyk, nežinau, ar galiu rašyti tau pirma- ar nenustosi manęs gerbti?”- ir gimtų meilė?
Nežinau kaip jums, o man atrodo, kad mes mylime vienas kitą ne dėl privalumų. O kaip tik dėl trūkumų.
