- Per metus tavo gyvenimas stipriai pasikeitė – muzikinę karjerą išplukdei į plačiuosius užsienio vandenis už Atlanto vandenyno. Pasigirdo kalbų, kad tavo akys krypsta į Rusiją. Kas tavęs ten laukia?
Neseniai grįžau iš Vitebske vykusio festivalio „Slavianskij bazar“, kur artimiau susipažinom su Rusijos žvaigžde Valerija ir jos vyru, įtakingu prodiuseriu Josifu Prigožinu. Labai susibendravome, kartu praleidome beveik kelias paras. Jis nuoširdžiai pasiūlė padėti mano karjerą praplėsti Rusijoje, bei tuo pačiu jis turi įtakingų kontaktų JAV, tik savaime suprantama, kad Rusija yra jo vandenys. Tad tai būtų didžiulė galimybė, bet per daug dalykų mane dabar sieja su JAV. Juk iš šios šalies mano sužadėtinis. Be to, Amerikos rinka man artimesnė, priimtinesnė.
- Ar derybos su JAV vykusio renginio „Avon voices“ organizatoriais dėl albumo įrašymo nutrauktos galutinai, ar vis dėlto jos dar tęsiasi?
Žinoma, derybos tęsiasi ir labai džiaugiuosi, kad visi reikalai pakrypo į gerąją pusę, taip, kaip man tinka. Pasikeitė daug žmonių, dirbusių prie šio projekto, galbūt dėl to tapo daug paprasčiau susitarti, suderinti sąlygas ir manau, kad jau lapkričio mėnesį albumas turėtų būti įrašytas ir išleistas. Tai tik parodo, kad reikia už save kovoti. Kaip juokiamės su mama ir mūsų advokate, „Bobų karas“ prieš JAV tikrai pasiteisino. (juokiasi)
- Konkursas „Avon voices“ tau padovanojo šį tą daugiau – į tavo širdį pataikė amerikietiška Amūro strėlė. Tu dažnai būni Lietuvoje, tavo sužadėtinis – už Atlanto. Ar nebijai, kad tai gali pakišti koją jūsų santykiams?
Ne. Manau, kad mūsų santykiai per atstumą ir yra geriausias išbandymas. Mes pasitikime vienas kitu ir pavydo jokio nėra, juk žmogus - ne daiktas, kad jį savintumeisi.
Mes dažnai aplankome vienas kitą. Šiuo metu jis svečiuojasi Lietuvoje, pas mane. Dėl įvairių reikalų man tenka vykti į Ameriką. Būdama ten gyvenu pas jį.
Dažniausiai ir liūdėti dėl išsiskyrimų nebūna laiko. Tikrai turiu daug veiklų. Jis taip pat labai užimtas žmogus. Be to, manau, atstumas mus skirs jau neilgai.
- Metai draugystės, o jau susižadėjote...
Jeigu kas nors anksčiau man būtų pasakęs, kad aš sutiksiu žmogų ir po metų jau būsiu jo sužadėtinė, būčiau pradėjus juoktis ir sakiusi: „Nekalbėkit nesąmonių. Man reikia, kad viskas būtų patikrinta laiko ir t.t.“. Aš nežinau, tiesiog pajutau, kad tai tikrai mano žmogus, todėl net nesudvejojau sutikdama už jo tekėti. Neįmanoma žmogaus iki galo pažinti per metus, dvejus ar net dešimt, tačiau tam aš turiu visą gyvenimą. Jis yra pakankamai atsargus, viską ilgai ir kruopščiai planuojantis žmogus, tad jo sprendimas man pasipiršti turbūt buvo dar neįtikimesnis negu mano sutikimas.
- Sakoma, kad sunku suderinti skirtingas kultūras, gyvenimo būdą, pomėgius. Ar labai skiriasi judviejų požiūris į gyvenimą ir vertybes?
Taip, kultūros skirtingos ir turbūt tai yra sunkiausia. Tačiau iki šiol mes puikiai išspręsdavome šias problemas dėl skirtumų. Pavyzdžiui, kartais skiriasi mūsų požiūriai į filmus. Tad vieną kartą žiūrime tai, kas jam patinka, kitą – kas man. Kompromisas - stiprus ginklas prieš bet kokius nesutarimus. Galų gale visada galima rasti kas priimtina abiem.
- Esi apsisprendusi išvykti gyventi į Ameriką?
Sunku atsakyti, nes dabar yra toks metas, kai tvarkome dokumentus, kad galėtume ten gyventi. Šioje srityje labai daug keblumų – pirmiausia reikia pildyti sužadėtinės vizą, tada būtina atlikti daugybę sveikatos tyrimų, skiepų, dar laukia vizitas į ambasadą, kur reikės įrodinėti, kad mūsų santykiai nėra fiktyvūs, o tik po viso to bus sprendžiama, ar jie leis mums tuoktis. Nuo to ir priklausys, ar liksiu gyventi Amerikoje. Jau kitą vasarą planuojame Lietuvoje surengti gražią vestuvių šventę, į kurią pakviesime ir Adamo tėvelius bei šeimą. Kartais nusijuokiu, kad jau būsime septynis mėnesius susituokę, kai švęsime tikrąją jungtuvių šventę.
Adamas negalėtų gyventi Lietuvoje vien tik dėl jo darbo specifikos, jo veikla čia nepasiteisintų. Juk jis – vienas geriausių filmų, reklamų, garso režisierių, o mūsų šalyje tokios profesijos žmogui dar nėra galimybių save realizuoti. Mane taip pat labiau domina veikla už Atlanto, ten – mano vokalo mokytojai, ten perspektyvos platesnės. Jeigu kas ir nepasisektų, niekada nesigraušiu ir grįžti į tėvynę man nebus gėda. Gėdytis ir liūdėti reikia, kai varžai save, taip ir nepabandydamas įgyvendinti svajonių. Juk niekada nežinai, kur tave likimas nuves, o šiuo metu aš labai laiminga. Tuo viskas ir pasakyta.
