Visais laikais šeimos norėjo sužinoti būsimo kūdikio lytį. Atrodytų, kad atsiradus ultragarso tyrimo technikai, problemos nebeliko. Bet kur tau! Pasirodo, visiškai užtikrintas kūdikio lytimi negali būti net jam gimus.
Suprantama, šiuo atveju kalbama ne apie anatomiją, o apie psichologiją.
Kuo mažylis jaučiasi – mergaite ar berniuku? Kokiai lyčiai stengiasi priklausyti? Ką pasirinks partneriu užaugęs? Visi šie klausimai susiję su sąvoka „lyties tapatybė“, atsiradusia palyginus neseniai, prieš maždaug penkis dešimtmečius. Psichologijoje ir seksologijoje tai visos psichinės bei elgesio savybės, kurios asocijuojasi su vyriškumu ar moteriškumu, su vyro ar moters pradu. Žmonės dažnai sąvoką vartoja siauresne reikšme, kaip „socialinę lytį“, turėdami omenyje socialiai nustatytus vyro ir moters vaidmenis.
Prieš išsiaiškindami lyties skirtumus, pakalbėkime apie berniukus ir mergaites.
Sigmundas Freudas teigė, kad lytinio priklausomumo suvokimas formuojasi maždaug trejų metų. Būtent tuo metu berniukai nori visiškai užvaldyti motiną, o tėvą suvokia kaip konkurentą. O štai mergaitės, suvokusios, jog jų anatomija neabejotinai skiriasi nuo brolių ar pažįstamų berniukų, tai priima kaip asmeninį trūkumą. Todėl nesąmoningai dėl to kaltina motiną bei siekia tėvo paguodos ir meilės. Taip formuojasi Elektros kompleksas – noras užvaldyti tėvą ir konkurencija su motina (ar netgi pavyduliavimas jai). Šio komplekso įveikimas leidžia ateityje pasijusti moterimi ir kurti santykius su priešinga lytimi.
Mitai ir įrodymai
Šiai S. Freudo teorijai daug kas prieštarauja. Vienas pagrindinių argumentų labai paprastas – berniukai ir mergaitės elgiasi skirtingai ir, iš esmės, taip yra jau nuo pat gimimo. Argi tai nereiškia, kad vyriškas ir moteriškas elgesys „užprogramuotas“ biologine prasme?
Iš pirmo žvilgsnio, toks pastebėjimas atrodo teisingas. Priimta manyti, kad mergaitės jausmingesnės, jautresnės. Jeigu šalia naujagimės pradeda verkti vaikas, ji ir pati netrukus pravirks. O štai berniukas tokiu atveju dažniausiai nereaguoja. Be to, naujagimiui parodžius du objektus – žmogaus veidą ir mechaninę judančią konstrukciją – mergaitės žvilgsnį sulaiko ties veidu, o berniukai – ties konstrukcija.
Dažniausia mergaitės pradeda anksčiau kalbėti, o ar tai nebyloja, kad pačioje jų prigimtyje užkoduotas joms būdingas poreikis bendrauti, lydintis dailiosios lyties atstoves visą gyvenimą?
Psichologai tvirtina, kad to negalima laikyti įrodymu. Anot jų, mergaičių emocionalumas bei poreikis bendrauti nebūtinai yra biologinės, įgimtos savybės. Amerikiečių mokslininkai Joe Cunninghamas ir Lawrence'as Shapiro mano, kad pats gyvenimas nuo pirmųjų dienų verčia mergaites puoselėti ir demonstruoti šias savybes.
Mokslininkai įsitikinę, kad berniukai gimsta stipresni ir ištvermingesni, tai yra, turi daugiau galimybių išgyventi. Siekiant išlyginti šansus, mergaitėms tenka garsiau rėkti ir ieškoti bet kokios galimybės būti išgirstomis bei suprastomis.
Dėl fizinio išsivystymo išgyvenimo klausimas, žinoma, nebeaktualus. Vis dėlto įgūdis lieka. Ir paaugusios mergaitės geriau išreiškia savo emocijas ir jausmus, joms būdingas didesnis polinkis bendrauti ir užjausti. Tuo pačiu galima paaiškinti ir garsiąją moterišką intuiciją.
Kiti gi tyrėjai eina dar toliau – jie neigia berniukų ir mergaičių elgesio skirtumus ankstyvame amžiuje.
Bostono universiteto profesorė psichologė Leslie Brody abejoja pirmapradžiu mergaičių emocionalumu ir berniukų aktyvumu. Mokslininkė įsitikinusi, jog eksperimentų rezultatai nesuteikia teisės tvirtinti, kad berniukų ir mergaičių elgesys pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kažkaip tai iš esmės skiriasi. Įdomu tai, kad šiandien toks požiūris vis labiau įsigali. Todėl mokslininkai jau pakankamai užtikrintai teigia, kad berniukų aktyvumas ir mergaičių paklusnumas tėra mitas.
Tėvų troškimai
Jeigu ir yra kažkoks elgesio tipas, kuris mažiau būdingas mergaitėms iš prigimties, tai yra agresija. Esmė slypi tame, kad agresyvų elgesį nulemia hormonai. Tai patvirtina ilgametis antinksčių žievės hiperplaziją turinčių pacienčių stebėjimas. Antinksčių žievė yra atsakinga už vyriškų hormonų gamybą.
Mergaitės, kurioms ši liga įgimta, yra agresyvesnės už savo bendraamžes, dažniau renkasi žaidimus ir žaislus, kurie tradiciškai priskiriami berniukams, o ir laiką mieliau leidžia berniukų apsuptyje.
Būtina pabrėžti, kad teisingas gydymas užtikrina gerus rezultatus. Tokiu atveju taikoma hormonų terapija ir yra būtinas protingas auklėjimas, apsiginklavus maksimalia kantrybe ir dėmesiu. Tokiu atveju perdėta agresija pamažu išnyksta, mergaitės sugrįžta prie lėlių ir į draugių būrį.
Vis dėlto, neatsižvelgiant į agresyvumą, išeina, kad gamta lemia ne tiek jau ir daug. Užtat formuojant moteriškumą labai svarbus tėvų vaidmuo. Pasitaiko, kad tėvai norėtų sūnaus, o gimsta dukra. Tokiu atveju egzistuoja rizika, kad pasąmonėje atspėjusi tėvų troškimą, mergaitė pradės elgtis kaip berniukas (vedama naivios, bet visagalės vaikų baimės netekti tėvų meilės).
Tėvų elgesys su berniukais ir mergaitėmis iš esmės skiriasi, nors kartais jie to net nesuvokia. Paprastai berniukai dažniau imami ant rankų, bet su jais elgiamasi ne taip atsargiai, kaip su mergaitėmis.
Mamos su dukromis kalbasi dažniau ir tai daro nutaisiusio švelnesnį balsą. Tuo pačiu tėvai nuo pirmųjų gyvenimo dienų diegia priklausomybę vienai ar kitai lyčiai bei atitinkamą elgesio modelį. Vaikas pamažu mokosi suprasti, o vėliau ir nuspėti tėvų reakciją, todėl stengiasi kaip įmanoma labiau patenkinti tėvų įsivaizdavimą, kaip vienoje ar kitoje situacijoje turėtų pasielgti mergaitė ar berniukas.
„Suaugusiųjų reakcija į mažylio emocijas ir elgesį stipriai nulemia tai, kaip vaikas ateityje išgyvens ir interpretuos savo jausmus“, - tvirtina psichiatras Alainas Branconnier.
Du dideli skirtumai
Vis dėlto, būtų neteisinga mūsų lyties tapatumą susieti tik su auklėjimu. Žinoma, lengva pasakyti, kad mergaitės žaidžia su lėlėmis, o berniukai su mašinėlėmis todėl, kad būtent tokius žaislus jiems dovanoja tėvai.
Tenka pripažinti, kad vienai ar kitai lyčiai būdingą elgesį lemia biologija, nors socialiniai veiksniai gali tam turėti esminės įtakos. Apie tai byloja ir vyrų bei moterų smegenų formavimosi skirtumai.
Didžiausias skirtumas – ne vienodai išsivysčiusi vyrų ir moterų smegenų limbinė sistema bei didžiųjų pusrutulių žievė. Už sąmoningą suvokimą, analizę, palyginimą bei pasirinkimą atsakinga žievė vyrų smegenyse turi apie vienuolika milijardų nervų ląstelių, moterų – apie devynis milijardus. Vis gi moterų smegenyse dominuoja limbinė sistema (senesnė smegenų zona, atsakinga už fiziologinius ir harmoninius procesus, emocinį ir instinktyvų elgesį).
Yra žinoma, kad migdoliniai kūnai – tai smegenų dalys, atsakingos už tokias emocijas, kaip baimė ir agresija – didesnės pas vyrus, o hipokampas, būtinas atminties darbui – pas moteris. Šie skirtumai atsiranda kaip bendros genų, hormonų ir aplinkos poveikio įtakos padarinys.
Vis dėlto vyrų ir moterų asmenybės skirtumai yra stipriau išreikšti, nei anksčiau buvo įprasta manyti. Šis skirtumas netgi artimas dviejų biologinių rūšių skirtumui! Aiškinantis asmenybės bruožų bendrumus, vyrų ir moterų panašumas tesudarė dešimt procentų. Didžiausi skirtumai slypi jausmingume, komunikabilume ir polinkyje nerimauti (labiau išreikšta pas moteris) bei emociniame stabilume, polinkyje dominuoti ir įtarume (labiau išreikšta pas vyrus).
O štai kai kurios savybės, kaip skaičiavimo gebėjimai, bendri kalbiniai gebėjimai ir lyderystės potencialas iš tiesų tarp vyrų ir moterų visiškai nesiskiria, nors dažnai manoma, kad tai priklauso nuo lyties.
Žinoma, visi šie faktai neneigia auklėjimo reikšmės. Gamta padeda pamatą, kurio mes pakeisti, matyt, nepajėgūs. Tik štai koks pastatas bus ant to pamato pastatytas? Kokią nori matyti savo dukrą tėvai, savo seserį – broliai, savo mokinę – mokytojai, savo draugę – draugai ir mylimasis? Yra apie ką pasvarstyti...
Pabaigai – istorija iš gyvenimo
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje kanadiečių porai gimė dvyniai berniukai. Kai jiems buvo aštuoneri mėnesiai, dėl medikų klaidos vienas jų neteko penio. Tėvai kartu su specialistais nusprendė, kad tokiu atveju geriau bus pakeisti vaiko lytį.
Berniukui buvo atlikta sėkminga plastinė operacija, kurios metu suformuoti moters lyties organai. Taip dvejų metukų Jonas tapo mergaite Joana. Suprantama, ji nieko neprisiminė ir savo prigimtinės lyties nežinojo, tačiau nuolat elgėsi kaip berniukas – mėgo žaisti su mašinytėmis, buvo tiesiog nutrūktgalvė su sijonu.
Sulaukus keturiolikos metų, jos elgesys pasidarė nebetoleruotinas, todėl po konsultacijų su psichologais, tėvai buvo priversti pasakyti Joanai tiesą. Nuo tos akimirkos ji gyveno svajone susigrąžinti savo tikrąją lytį ir, sulaukusi 25 metų, ją įgyvendino. Joanai buvo atlikta dar viena lyties keitimo operacija, ji vėl tapo Jonu.
Vėliu Jonas netgi vedė ir kartu su žmona užaugino kelis įsivaikintus vaikus. Jis puikiai susidorojo su tėvo ir vyro vaidmeniu.
