Šios idėjos iniciatorė – Prienų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Antanina Aleknavičienė, literatė ir kraštotyrininkė, Kalbos dieną suburdavusi prof. J. Kazlausko atrimuosius, mokslo draugus, kurso bičiulius ir buvusius kolegas.
Ir šiemet į Matiešionyse esančią prof. J. Kazlausko tėviškę atvyko 12 jo klasės draugų iš Prienų „Žiburio“ gimnazijos. Svarbu tai, kad žmonės, kurių karta vis labiau išeina, turi galimybę susitikti ir pabūti kartu, prisiminti gražiausias savo jaunystės akimirkas. Klasės draugė Gražina Kavaliauskienė jautriai kalbėjo apie prabėgusius „Žiburio“ gimnazijoje metus ir nuotaikas, kuriomis gyveno bendraminčiai.
Į profesoriaus gimtadienio paminėjimą tėviškėje susirinko 170 žmonių. Dalis jų - artimai pažinoję buvusį Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekaną, leidinio „Baltistika“ redaktorių, knygos „Lietuvių istorinė gramatika“(1968) autorių, Valstybinės premijos laureatą (po mirties), kurio išėjimo nebūtin aplinkybes dar ir šiandien gaubia šimtai „kodėl?“.
Tariami pašnibždomis, pažinojusių prof. J. Kazlauską kolegų ir bičiulių klausimai, kuriems vis nėra atsakymų, paliečia artimųjų širdyse neužgijusią žaizdą, todėl susibūrimai atkurtoje sodyboje (joje gyvena J. Kazlausko brolio Kajetono sūnus Virginijus) ateityje numatomi rengti tik jubiliejiniais metais. Šių gimtadienio paminėjimų profesoriaus tėviškėje vienas didžiausių moralinių palaikytojų ir dalyvių buvo jo klasės draugas, šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius.
Prof. J. Kazlauskas jį prisimenančių žodžiais, pasižymėjo išskirtiniu kuklumu – atvykęs į tėviškę, prisidėti prie kaimo darbų, tapdavo toks, kaip sodiečiai. Jis mėgo lietuvių liaudies dainas ir jų mokėjo daug. Susibūrimų, talkų tėviškėje metu pats pirmas dainomis užvesdavo žmones darbams.
Šiemet susirinkusiems J. Kazlausko tėviškėje dainavo Birštono kultūros centro folkloro ansamblis „Raskila“ (vad. Roma Ročienė ir Algirdas Seniūnas), taip pat Prienų „Žiburio“ gimnazijos moksleivių choras (vad. R. Ročienė). Prie choristų sugiedotos „Lietuva brangi“ balsais prisidėjo visi šventės dalyviai, kartu sukūrę bendrą tautinę, patriotinę dvasią. Nuo pirmojo gimtadienio paminėjimo šiuose susibūrimuose muzikuojantys Matiešionių km. gyvenantys pedagogai Vladimiras Majorovas (elektriniai klavišiniai) ir Irena Putrimienė (smuikas) šį kartą atliko Vytauto Klovos „Preliudą“ ir Arcangelo Corelli „Verbo“. Profesoriaus gimtadienio šventės dalyviai buvo pagerbti kaimiškomis vaišėmis, skanavo karštas dzūkiškas bandas.
Kaip teigė Birštono muziejaus l.e. direktorės pareigas Roma Zajančiauskienė, viena iš šiemet vykusio profesoriaus gimtadienio paminėjimo organizatorių, „būtina saugoti ir puoselėti atminimą iškilių Birštono krašto asmenybių, intelektualų tam, kad „turėtume kuo didžiuotis ir sekti Lietuvos švyturių pavyzdžiu savo gyvenime“.
J. Kazlauskas muziejininkei svarbus kaip išskirtinio darbštumo, principingumo ir drąsos pavyzdys, žavėjęs savo nuoširdžia meile kaimui ir gebėjimu išlikti savimi. Tai buvo žmogus, iki galo gynęs tiesą. R. Zajančiauskienė sakė, kad „tokie draugų, kolegų susibūrimai ne tik palaiko gyvą atmintį, bet ir suteikia galimybę prisiminti, pasikalbėti apie profesoriaus puoselėtas vertybes, kurios ypatingai aktualios šiuo metu“.
Susirinkusiųjų į paminėjimą manymu, Matiešionių kaimas ir J. Kazlausko tėviškė pasižymi ypatinga atmosfera, o tokioje harmoningoje erdvėje kitaip skamba lietuvių liaudies dainos, susiliedamos su nuostabia gamta.
Prieš 16 metų, įamžindami profesoriaus atminimą, tautodailininkai (vad. A. Sakalausko) iš Siponių miške augusio ąžuolo galiūno išdrožė aštuonis stogastulpius, žyminčius svarbiausius J. Kazlausko gyvenimo ir tragiškos žūties momentus. Jie pastatyti tam tikrose saulės laidos taškuose.
Ipolito Užkurnio išdrožtoje ąžuolo skulptūroje, vaizduojančioje profesorių, užrašyti tokie žodžiai: „Tauta gyvena kalboje. Lituanistas Jonas Kazlauskas 1930-1970“. Jo mokinys, prieš metus anapilin išėjęs VU profesorius Albertas Rosinas, viename gimtadienio paminėjime yra išsakęs svarbią dabarčiai tiesą: „Kol kalbėsime gimtąja kalba, tol kalbotyros istorijoje išliks Jono Kazlausko vardas“ ir pasižadėjimą – priesaką savo studentams „Ginti lietuvių kalbą taip, kaip ją gynė Jonas Kazlauskas“.
Šio susibūrimo metu išėjusieji lituanistai - klasės, kurso draugai, tarp jų – ir prof. Algirdas Girdenis – buvo paminėti tylos minute.