aA
Olimpinėms žaidynėms paskirtų Portlando ir gretimai esančio Veimuto (Weymouth) uostų vandenyse – nė gyvos dvasios, tik pakraščiais supasi prie plūdurų pritvirtinti laivai. Dalis Portlando uosto – apsupta apsaugos darbuotojų, virš jūros vis prasuka sraigtasparnis, o šalia esančiu judriu keliu patruliuoja geltonai-mėlynai išdažyti policijos automobiliai.
Veimuto uostas

Mes stoviniuojame prieplaukos kontoroje, laukdami jos darbuotojo Džordžo, kad išsiaiškintume, kas čia dedasi ir ar yra galimybių nuleisti burlaivį į vandenį. „Praeitais metais tokiu metu uoste buvo taip tiršta laivų, kad reikėjo gerokai pasisukinėti norint išplaukti į atvirą jūrą, o šiemet?...“ „Šiemet pasaulinius karus menančius uostus yra apėmusi tyla prieš audrą“ – šypteli senukas Džordžas.

Ir ta audra atūš už poros dienų... „Na, rimtai, pagalvokite," – porina pažįstamas darbuotojas, – „sustiprintos policijos pajėgos, pakrančių apsauga, įmontuota šimtai naujų kamerų, pasamdyta šimtai snaiperių, o nuo penktadienio dėl spūsčių turėsite nemažai vargo, norėdami patekti į Veimutą arba į Portlandą.“ Atrodo, kad šie įspūdingo kraštovaizdžio miesteliai ruošiasi karinei apgulčiai.

Ne, šįkart ne apgulčiai, o tik olimpinių žaidynių buriavimo rungtims. Kruvinus mūšius, kurie Portlande skaičiuojami nuo Romėnų laikų, dabar pakeičia sporto varžybos.

Kuo ši vietovė tokia išskirtinė ir patraukli mūšiams? Portlandas yra nedidelė sala Didžiosios Britanijos pietuose, prie sausumos prijungta sąsmauka. Ši sąsmauka sudaro dalį uosto, kurio dešinysis krantas atsiremia į Portlando salą (čia dabar įkurtas Olimpinis miestelis), o kairysis – į Veimuto įlanką. Akmeninės sienos, puslankiu „uždarančios“ uostą, padaro jį vienu didžiausių pasaulyje žmogaus rankomis pastatytu uostu. Šiose sienose yra palikti trys tarpai-„vartai“ laivams praplaukti. „Per trečiuosius vartus – niekada neplaukit“ – dar prieš metus mokė mus senukas Džordžas, – „juose Pirmojo pasaulinio karo metais buvo paskandintas karinis laivas – tam kad užkirstų kelią povandeninių laivų atakai. Jeigu ir pavyks praplaukti vartus nekliudžius stiebų, jus gali įsukti į tokį povandeninių srovių sūkurį, kad būsit nublokšti kur toli į jūrą arba dar blogiau – link aštrių uolų iš kitos Portlando pusės.“  

Specifinė geografinė padėtis paverčia Portlandą izoliuotu užkampiu. Vienintelis kelias iš salos jos trylikai tūkstančių gyventojų – per sąsmauką, vedančią į Veimutą, arba per vandenį – į Veimuto uostą. Žiemą pašalus žemei, statūs keliai leidžiantis nuo Portlando salos tampa sunkiai įveikiami net ir su žieminėmis padangomis. O ką jau kalbėti apie pabėgimą iš pačioje salos viršūnėje įkurto kalėjimo nuteistiesiems iki gyvos galvos.

Portlando uolos saugojo Didžiosios Britanijos laivyną šimtmečius dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Laivyno bazės įrenginiai iki šiol laikomi paslaptyje. Sklando gandai, kad povandeniniams laivams statyti ir saugoti buvo iškirstos erdvės net po pačia sala. Bet tokie dalykai nuo paprastų pajūrio gyventojų laikomi paslaptyje. Kaip ir dabar – jiems neprieinami Olimpinių žaidynių įrenginiai. Šalimais esančio nuomos punkto darbuotojas pasakoja, kaip jis nuplaukė su baidare iki saugomos uosto pakrantės, paskirtos olimpiniam miesteliui, ir paslapčia bandė nufotografuoti, kaip kas atrodo. „O ką, aš čia gyvenu, iš mano mokesčių jie finansavo statybas, kodėl man neleidžiama nieko pamatyti?“ – aiškina vyriškis. Dėl įvairiausių draudimų ir sustiprintos apsaugos, šiemet jis esą sulaukia vis mažiau klientų, norinčių išsinuomuoti burlentes, baidares ar kitas vandens sporto priemones.

„Panašu, kad ne visi vietiniai gyventojai yra patenkinti su Olimpinėmis žaidynėmis susijusiais pakeitimais?“ – klausiu darbuotojo. „O kaip Jūs reaguotumėte jei tris vasaros mėnesius neturėtumėte galimybės naudotis savo kateriu, kurio laikymas uoste Jums atsieitų apie 300 svarų per metus?“ – atšauna jis, – „teigiama, esą plaukiojimas šalia Veimuto ir Portlando nėra uždraustas, o tik apribotas, bet praktiškai normalesnio dydžio vandens transporto priemonėmis plaukti visiškai nėra kur.“

Iš tiesų, važiuodami iš Portlando, prasukame Veimuto uosto krantine ir matome šimtus šonais besitrinančių burlaivių, katerių, jachtų, baržų, kurioms šią vasarą, iki Parolimpinių žaidynių pabaigos, nelemta pajudėti iš vietos.

„Po Olimpiados Veimutas bankrutuos, pamatysit“ – tvirtina vienas mano bendrakeleivis, – „net užkeltomis kainomis iš turistų mes tiek neuždirbsime, kiek jau investavome į visus įrenginius, apsaugą, naujus kelius.“ Jis tikina Olimpinių žaidynių metu laikysiąsis kuo toliau nuo šių uostų ir buriavimą stebėsiąs tik per televizorių – esą neverta suploti už stovimus bilietus po 45-450 svarų, kadangi nuo kranto vis tiek nieko nesimatys.

Pasistatę automobilį Veimuto centre, džiaugiamės sumokėję už kelias stovėjimo valandas apie keturis svarus. Prasidėjus Olimpiadai, parkavimo vietos miestelyje bus rezervuotos, o už jo ribų – kainuos dešimt svarų. Vaikštinėdami palei uostą, grožimės gatvelėmis, išpuoštomis gėlėmis ir Olimpinių žaidynių vėliavomis. Nusiperkame gerokai pabrangusių „fish and chips“ (keptos žuvies su skrudintomis bulvėmis) su Coca-cola (kadangi tai – Olimpinių žaidynių rėmėjas, visos maitinimo įstaigos turi pardavinėti šį limonadą) ir įsistebeilijame į tykią jūrą. Belieka įmesti mažulytę penkių pensų monetą į sūrų vandenį, besitikint sugrįžti čia vėl, ir palinkėti sėkmės mūsų trims olimpiniams buriuotojams, kurie už kelių dienų susikaus dar viename pasauliniame mūšyje dėl aukso.