Pirmąsias „vagnorkes“ pagaminti trukdė ir bohemiškas būdas

Prie dvidešimt metų Lietuvai atgavus nepriklausomybę šalyje pasirodžiusius talonus pamena daugelis – žvėreliais puoštais popierėliais tuomet buvo galima atsiskaityti už prekes, vėliau jie tapo ir laikinais pinigais. Praėjus dvidešimtmečiui po jų pasirodymo, Lietuvos banko Pinigų muziejuje už talonų pasirodymą atsakingi asmenys prisiminė laikus, kai vietoj litų šalyje už prekes buvo mokama vadinamomis „vagnorkėmis“.

Renginyje „Lietuvos nacionalinio piniginio vieneto dvidešimtmečiui: susitikimas su talonų kūrėjais“ susirinko tuometinės Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupės vadovas Vladas Terleckas, Finansų katedros vedėja prof. dr. Meilutė Jasienė, buvusios vertybinių popierių leidyklos vyriausiasis dailininkas Kazimieras Paškauskas ir grafikas Juozas Galkus. Jie pasakojo, kaip gimė pirmieji lietuviški talonai ir kokią reikšmę jie turėjo tada vos nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Paaiškėjo, kad tuomet susidurta su nemažai sunkumų: talonams atsirasti dar anksčiau trukdė neigiamas požiūris į savarankiškus lietuviškus pinigus, vėliau – ir išskirtinis bohemos atstovų būdas, dėl kurio buvo atidedamas talonų iliustracijų parengimas.

Alternatyva – raudonieji pinigai

Pirmieji talonai, iliustruoti įvairiais žvėreliais pasirodė dar 1991 m. vasarą. Tuomet, pasak M. Jasienės, tai dar nebuvo oficialūs pinigai – talonai buvo naudojami kaip universalios prekių kortelės. Laikinaisiais pinigais, pakeitusiais rublį, jie galutinai tapo tik 1992 m. spalį, tad šiemet minimas dvidešimties metų jubiliejus, kai Lietuvoje po sovietinės priespaudos pasirodė pirmieji Sovietų Sąjungoje naudotą valiutą pakeitę lietuviški pinigai. Iš viso 1991 – 1993 m. buvusios trys talonų laidos: pirmieji buvo labiausiai į rublius panašūs ir bene lengviausiai padirbami, o vėliau pasirodė ir kiti, kitokiais gyvūnais ant skirtingos vertės banknotų iliustruoti pinigai.

V. Terleckas pasakojo, kad pagrindai savarankiškiems lietuviškiems pinigams vėl sukurti buvo pastatyti dar 1989 m., įkūrus Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupę. Tuometinio jos vadovo teigimu, į šią idėją kai kurių buvo žiūrima skeptiškai. „Juokėsi, kad bandėme sukurti Babilono bokštą – pinigų bus daug, jie nesusišnekės tarpusavyje, prastai veiks prekių apyvarta, atsiskaitymas ir panašiai“, - pastabą prisiminė jis. V. Terleckas pasakojo, kad jiems buvo aiškinama, kad nei JAV, nei Švedijos komunos neturi skirtingų valiutų, tad jos nereikia ir Lietuvai. Šaliai netgi buvo pasiūlyti rubliui alternatyvūs „raudonieji pinigai“: „Paaiškinti, kas jie, - gana sudėtinga. Man ir kitiems tai atrodė šarlataniška. Esmė trumpa: įmonės, kurios parduoda deficitines prekes, gauna kažkokius rublius ir už tuos rublius jie gali pirkti daug ką, nebūtų buvę paskyrų, talonų ir taip toliau. Ir buvo sakoma, kad ekonomika įsivažiuos. Čia nebuvo nieko daugiau kaip prekių apyvartos skaldymas ir , be didmeninės ir mažmeninės, raudonųjų pinigų apyvartos sukūrimas“.

Į Palangą – ant talonų piešti gubojų

K. Paškauskas sakė, kad jis prie savarankiškų lietuviškų pinigų kūrimo buvo pakviestas prisidėti kaip tarpininkas, galintis susitarti su talonus iliustravusiais dailininkais. „Mano dalyvavimas šiame procese prasidėjo paslaptingai: vieną kartą buvęs mano kolega paskambino man telefonu ir sako – norėčiau pasikalbėti. Bet, sako, niekam nesakyk, kad su manim susitiksi ir apie tą pokalbį turėtų niekas nežinoti. Galvoju, gal žmogui galvoj kas negerai, kad tokiais žodžiais pradėjo ta temą?“, - kalbėjo dailininkas. Vyras prisimena, kad tuomet jo užduotis nebuvo paprasta – prie pinigų kūrimo proceso prisidėjęs įpusėjus pirmosios talonų laidos gamybai, jis sakė turėjęs bendrauti su pinigus piešusiais dailininkais, buvo atsakingas už iliustracijų suderinimą ir banknotų atidavimą spausdinimui.

K. Paškauskas pasakojo, kad nors jau buvo sugalvotas pirmųjų talonų formatas, padaryti piešinių apmatai, norint padaryti likusius darbus reikėjo susisiekti su dailininkais, o tai dažnai buvo sudėtinga: „Pradėjau aš tą darbą iš eilės skambindamas visiems – žiūriu, kad beveik nei vienas iš jų telefono nekelia. Tada susirinkau adresus. Pirmą, antrą, trečią sykį telefonų nekelia, kiti pasirodo išvis telefonų neturi ir jiems laiškus reikia rašyti“.

Nors dabar skamba komiškai, norėdamas susisiekti su dailininkais K. Paškauskas imdavosi įvairiausių priemonių: „Įdomiausia buvo su Miknevičiumi (red. pas. talonus iliustravęs Raimondas Miknevičius), kuris kūrė vienetą ir trejetą. Jis gyveno netoli kaimynystėje ir žinojau, kad turi penkis mažus šuniukus, kuriuos išveda pasivaikščioti ant to pačio kalno, kur ir aš vedu savo šunį pasivaikščioti. Tai nutaikiau momentą, žinojau, kada jis juo vedžioja, ir atėjau ant to kalno. Sakau: „Labas, Raimondai, kaip tie mūsų pinigėliai juda į priekį?“. K. Paškauskas juokėsi, kad vėliau dailininkas „pradėjo mėtyti pėdas, keisti pasivaikščiojimo laiką“. Kitą dailininką jis netyčia sutiko nuvykęs į Palangą. „Niekaip negalėjau sugauti Valantino (red. pas. talonus iliustravęs Rytis Valantinas), kuris piešė lūšį. Niekaip jo nerandu, vieną savaitgalį išvažiuoju į Palangą, einu kažkur prie centrinio pasivaikščiojimo vietos, žiūriu - Valantinas vaikštinėja. - pasakojo K. Paškauskas. - Sakau - „labas, ką tu čia dabar? Tu man turi atiduoti piešinius, bankas spaudžia, visi spaudžia, jau baisi tragedija, taigi valstybe griauni“. Jis sako - „klausyk, nepyk, man reikia muilinę guboją ar zundą piešti, medžiagos ieškau, niekur kitur ji neauga, tik Palangoje, tai vaikščioju po pliažą, ieškau, kaip ją nupiešti, nieko nesigauna iš nuotraukų“.

Antrajai talonų laidai dailininkus K. Paškauskas pasirinkęs jau pats – smulkesnius gyvūnus ant talonų piešusi jo žmona, o stambesnius – Vilius Jurkūnas. „Parinkimas buvo toks – kokių čia stambiųjų gyvūnų yra? Nėra jų tiek daug, kurie tiktų ant pinigų, tai susėdi su direktoriumi, pasišneki, kas buvo ant pirmųjų talonų ir kas lieka“, - sakė jis.

Vilkas – finansų ministro garbei

Dailininkas pasakojo, kad būtent gyvūnais, o ne, pavyzdžiui, gėlėmis lietuviškus talonus buvo nuspręstą iliustruoti vadovaujantis pasaulyje įsivyravusiomis tradicijomis. „Visame pasaulyje, kur pradedami leisti laikini pinigai, ant jų vaizduojami įvairūs žvėrys, nes gėlės ar šakelės – jau kitoje banknoto pusėje. O žvėrį lengviau atpažinti, pasižiūri žmogus - „stumbras“, o jei būtų kokia nors gėlių puokštė, dar galima suabejoti, kas čia – ramunės ar ramunėlės“, - kalbėjo K. Paškauskas.

Visgi, jis sakė, kad iliustracijos nebuvo parenkamos atsitiktinai – smulkesnieji gyvūnai dažniausiai būdavo vaizduojami ant smulkesnių kupiūrų, stambesni - ant stambesnių. „Jeigu pieši elnią, pavyzdžiui, pieši (red. pas. ant kitos banknoto pusės) kerpeną, kuri yra elnių maistas“, - sakė jis. Banknotuose buvo galima įžiūrėti ir įdomesnių sąsajų. „Buvo toks atvejis, kai mes projektavome banknotus su vilkais. Nominalas – ganėtinai didelis (red. Pas. 500), nors, kaip žinia, žvėris nėra ganėtinai didelis, bet tuo metu, rodos, finansų ministras buvo Vilkelis (red. pas. Eduardas Vilkelis). Sugalvojome padaryti tokį dalyką ir nupiešti vilkus“, - pasakojo jis. K. Paškausko teigimu, pagrindiniai reikalavimai banknotų gamybai buvo greitis ir sudėtingumas, apsaugantis nuo pinigų padirbinėjimo.

Talonai padėjo sustabdyti infliaciją

Nors talonai Lietuvoje buvo naudojami tik dvejus metus – 1991 – 1993 m. - jie Lietuvai buvo reikalingi norint pereiti prie nuolatinės lietuviškos valiutos – litų. Pasak M. Jasienės, 1992 m. spalio mėnesį talonus pradėjus naudoti kaip laikinuosius pinigus, Lietuvos bankas įgijo galimybė vykdyti pinigų politiką. „Iki tol, kol pinigų emisija buvo Tarybų Sąjungos arba Rusijos valstybinio banko prerogatyva, Lietuvos bankas šito daryti negalėjo. Taigi, buvo pradėti infliacijos stabdymo darbai. - Mažėjo pinigų, esančių apyvartoje didėjimo tempas ir 1993 m. pirmą pusmetį pinigų kiekis apyvartoje grįžo į 1992 m. pabaigos lygį“, - kalbėjo ji.

Nuslopinus infliaciją, 1993 m. birželio mėnesį Lietuvoje buvo įvesta ir dabar Lietuvoje naudojama valiuta – litas. Šiuo metu jau nebenaudojami tuomet išleisti vieno, dviejų ir penkių litų banknotai.