Gėlės vietoje svarainių
O. Norkuvienė į Deltuvos miestelį atvyko beveik prieš 30 metų ir, kaip pati sako, gavo namuką.
„Jei būčiau žinojusi, kad turėsiu galimybę išsipirkti namą, būčiau viską kitaip planavusi ir tvarkiusi. O tada gyvenau kaip ant adatų, mat kiekvieną minutę man galėjo pasakyti, kad palikčiau valdišką kampą. Todėl ne tik nenorėjau, bet ir neturėjau teisės nieko keisti ar draskyti, kas jau buvo pasodinta“, – atviravo moteris.
Apšiurusį, kartonu apkaltą namą ji pradėjo remontuoti tik nepriklausomybės laikais, kai išsipirko. Tada ėmė keisti, gražinti ir aplinką.
„Nieko ypatingo padaryti nepavyko. Ką čia padarysi, kai aplink vien kaimynų tvoros?“ – pasakojo Ona. Pašnekovė mena svarainių plantaciją, „puošusią“ vieną sodybos šoną. Spygliuoti augalai „sugaudydavo“ visas gatvės šiukšles, kurias išrinkti būdavo sunku. „Neapsikentusi to „grožio“, svarainius išnaikinau. Dabar toje vietoje auga gėlės“, – sakė darbšti moteris.
Daigina pati
Visą sodybą Ona apsodino tujomis, kurias pati ir išaugino.
„Prilaužiau šakelių ir jas vieną prie kitos sukišau į žemę. Tada padariau iš vielų stogelį, kurį uždengiau medžiaginiais maišais, kad saulė nekepintų. Laisčiau jas per maišus, kol šaknis išleido“, – patirtimi dalijosi O. Norkuvienė.
Tujų gyvatvore sodybos šeimininkė džiaugiasi jau dešimt metų. Pasak pašnekovės, iš menkos pensijos jai sudėtinga nusipirkti mėgstamų augalų, todėl daugumą jų moteris daigina. Jai patinka rožės, lelijos, bijūnai, rododendrai, įvairūs spygliuočiai. Todėl gėles mylinčiai sodybos šeimininkei jų dovanoja duktė ir sūnus, kiti artimieji, pažįstami. Prieš šešerius metus Ona nusprendė įsirengti tvenkinį toje vietoje, kur augo braškės. Kadangi sodyboje nemažai žemės, braškes moteris perkėlė už tvarto, ten įveisė ir sodą.
„Anūkai ir anūkės pas mane vasaroja ir sako, kad jiems Palangos nereikia. Pasikaitina ant pievelės, atsigaivina baseinėlyje. Vandens telkinyje auga nuostabios vandens lelijos“, – pridūrė Ona.
Piešinys ant dirbtuvių sienos
O. Norkuvienės kiemą puošia meniškas piešinys, nutapytas ant dirbtuvių sienos. Kadaise tame pastate buvo laikomas šienas. „Niūrų pastatą atgaivinti nusprendė anūkė Ieva, studijavusi tapybą. Jos sumanymui pritarė ir dukterėčia Rūta, kuri taip pat menininkė. Jos abi man porino, kad ši siena gadina visą kiemo vaizdą“, – pasakojo Ona.
Ji paklausiusi anūkės patarimo ir šiandien džiaugiasi kiemo puošmena.
„Sunku buvo tapyti, stelažų neturėjome, teko dirbti ant aukštų kopėčių. Norint pamirkyti teptuką į dažus, reikėdavo nusileisti į apačią“, – mena sunkų darbą moteris.
Ji taip pat meniškos sielos, jaunystėje labai gražiai piešė, žiūrėdama į žmonių nuotraukas sugebėdavo nupiešti jų portretus. Todėl ir namų aplinką tvarko skoningai. Laisvalaikiu Ona siuvinėja paveikslus, staltieses, neria vąšeliu. Prieš porą metų mankštinti rankas ją privertė operacija.
„Rankos taip ištino, kad net pavalgyti negalėjau, todėl turėjau jas miklinti. Nunėriau daug servetėlių, ėmiau siuvinėti. Be darbo juk negalėjau sėdėti“, – prisipažino pašnekovė.
Darbai tirpsta rankose
Ona sako, kad jai patinka visi darbai. Atvykusi į Deltuvą dirbo fermoje, vėliau – valgykloje ir restorane. Jaunystėje moteris mėgo šokti tautinius šokius, vadovavo šokių kolektyvui. Ji – ir puiki kulinarė. Miestelio žmonės prašo Onos paruošti šventinius ar gedulingus pietus. Moteris kepa skanius tortus.
„Jei turėčiau sveikatos, galėčiau daug darbų nuveikti. Tačiau viena visko nespėju padaryti. Nesulaukęs 50 metų mirė mano vyras, todėl jau du dešimtmečius viską tvarkau pati“, – prasitarė moteris.
Ji sako mėgstanti natūralius produktus, todėl nemažai gėrybių užsiaugina pati. Jos darže auga ne tik daržovės, bet ir prieskoninės bei gydomosios žolelės. Ji prisirenka ir vaistažolių, iš kurių pasigamina įvairių arbatos mišinių. Labiausiai mėgsta čiobrelių, raudonėlių ir mėtų arbatą.
„Puikiai sugyvenu su kaimynėmis. Kai ateina į svečius, nė vienos nepavaišinusi neišleidžiu“, – sako į aštuntą dešimtį įžengusi pašnekovė.
Paukščiai – ne dėl naudos
Sodyboje moteris laiko povų porelę, kurią įsigijo prieš kelerius metus. Augina juos dėl grožio.
„Povai sulesa daug lesalo. Duodu kviečių, baltos duonos, virtų bulvių su miltais, specialių kombinuotųjų pašarų. Kaip auginti ir prižiūrėti šiuos paukščius, sužinojau internete“, – pasakojo Ona. Žiemą povus laiko tvarte, vasarą – kieme.
„Kartą patelė išperėjo 4 mažyles, kurios per žiemą išgyveno, bet pavasarį, atšilus orams, nugaišo. Patelė labai išgyveno, vaikščiojo ratu ir baisiu balsu rėkė. Net pati verkiau į ją žiūrėdama“, – prisiminė Ona.
Nors pirkdama povus moteris jokios naudos nesiekė, dabar povų plunksnos labai praverčia anūkei, kuri iš jų gamina nuostabius papuošalus. Povas savo puošniąją uodegą užsiaugina tik ketvirtais gyvenimo metais. Tada kasmet rudenį plunksnas numeta, o pavasarį ir vėl užsiaugina. Povų plunksnomis Ona papuošė kambarius. Netrukus į sodybą atkeliaus ir keletas auksinių fazanų.
