Baubas baisus ne keliamu skausmu, o savo paralyžiuojančiu poveikiu.
Kodėl baubu dažniau tampa tėvas, o ne mama? Ne visuomet taip būna, tačiau dažniau, nei norėtųsi. Taip yra todėl, kad tėvas - vyriškos lyties padaras ir jis mažiau priklauso nuo mūsų kaprizų, ašarų ir veido išraiškų. Motina - labiau valdomas padaras ir labiau atsiliepiantis į mūsų šūksnius. O tėvas - ne, nors jis irgi yra valdomas kažkokios paslaptingos ir mums nelabai suprantamos jėgos:
Jis eina į darbą, t.y. į kažkokią paslaptingą magišką vietą;
Jis sugeba atsispirti mūsų fokusams ir manipuliacijoms;
Jis neša pinigus, kas iš vis nesuvokiama;
Jis klauso mamytės.
Mama ankstyvoje vaikystėje - kur kas labiau valdomas žmogus, minkštas ir pažįstamas: paverkei - ji nuramins, parėkei - ji pamaitins. Mes ją galime magiškai kontroliuoti, mes ją kartais valdome netgi stipriau nei ji mus. Pamenate: vaiko riksmas naktimis gali kelti motiną iš lovos keliolika kartų per naktį! Argi čia ne galia?
Žinoma, jei jūs mergaitė, ir dar daili mergaitė, tai kažkur darželiniame amžiuje perprantate ir tėvo silpnybes: jį irgi galima valdyti žavingu žvilgsniu, meiliu balseliu ir nuostabiu juoku. Tėvelis tada tavimi žavisi, vadinasi, yra ne toks jau baisus. O baubu tada tampa motina - ji turi kritišką liežuvį ir galią. Ji gali sugadinti tau nuotaiką vien savo buvimu ir dar ilgai, labai ilgai jos skambučiai turės tau šį magišką poveikį - galią priversti tave jaustis kalta. Pamenate, koks jausmas iki šiol jus apima paskambinus motinai?
Tiesa, kurį laiką baubo vietą sėkmingai užima:
Panaši į raganą močiutė iš kiemo;
Jūsų name gyvenantis banditas;
Mokytoja;
Jūsų priešė klasiokė, turinti pašaipų liežuvį ir gerą draugių užnugarį;
Vaiduoklis iš tavo košmarų, nuo kurio negali pabėgti;
Kažkoks tamsus nepažįstamas rajono maniakas, apie kurį šnabždasi draugės.
Ir jei jūs gerai pagalvosite, tai suprasite, kodėl tokios baisios figūros ne tik baugina, bet ir traukia. Juk jose slypi galia mums nepaklusti, galia mus veikti ir galia likti nesuvokiamu, paslaptingu blogiu. Jei ši paslaptis išnyksta - baubo nebelieka.
Baubas šeimoje atlieka ne tiek blogio, kiek kontrolieriaus vaidmenį. Kai mes nešame namo blogą pažymį, mes bijome ne pačios bausmės. Mes bijome nežinios, ar bus namuose, ar nebus tas paslaptingas baubas. Ar sužibės tėvelio/mamytės akys ta negerąja ugnimi, ar ne. Ar mūsų laukia atleidimas, ar teismas. Mes jaučiame šią baimę ne todėl, kad bijotumėme skausmo. Mušami vaikai žino, kad bus primušti, niūriai su tuo susitaiko ir didelio siaubo nejaučia. Na, muš, ir kas čia naujo?
O štai bijantis baubo vaikas nežino, kas bus. Nes jį veikia ne rykštė, ne diržas, ne šluota. Jį veikia kur kas labiau subtilūs dalykai ir todėl kur kas labiau paslaptingi: tėvo žvilgsnis, reikšmingas sukosėjimas, motinos tylėjimas, įprastinio pasisveikinimo nebuvimas. Todėl ir pasakoja po to paaugę vaikai: mano tėvui nereikėjo mušti, užtekdavo žodį tarti - ir gana - niekas nedrįsdavo paprieštarauti.
Šis ”nedrįsdavo” reiškia štai ką: mokėjimą psichologiškai mus paveikti, mokėjimą valdyti, pačiam liekant nevaldomu. Tačiau ar amžinai tęsiasi ši baubo galia?
Ne. Ateina metas, ir turi ateiti toks metas, kai šeimyninis baubas pasirodo vaikui visame savo gražume. Tiksliau, savo negražume ir silpnume.
Kaip tai atsitinka? Tiesiog vieną dieną jūs aptinkate, kad:
Tėvelis irgi žmogus, jis veda slaptą dienoraštį ir paslapčia įsimylėjęs valytoją Zosę;
Mama yra tiesiog susikūprinusi močiutė ir žiūrint į jos mažą sausą nugarą darosi jos gaila;
Mokytoja, kurios visi bijojo, pasirodo, yra vieniša nelaiminga senmergė, serganti vėžiu;
Maniakas, terorizavęs mikrorajoną, dabar sėdi teisiamųjų suole, jo kaklas plonas, galva skusta ir jam tik septyniolika metų;
Močiutė iš kiemo, panaši į raganą, dirba valytoja ir daug metų valo jūsų laiptinę. Tarp kitko, paaiškėja, kad ji vienintelė visoje šioje istorijoje turi auksinę širdį...
Štai taip: baubas susitraukia, sumažėja ir praranda savo galią. Ir tada vietoj baimės ateina naujas jausmas: liūdesys. Mums pasidaro liūdna, kai sužinome, jog tai, ko mes taip bijojome, mūsų baimės nenusipelnė. Ir tai, kad mums pasidaro liūdna, reiškia, kad baubo mums trūksta. Mes jo ilgimės. Mums kažkaip reikia kažko bijoti.
Šioje vietoje pasigirsta pasipiktinęs balsas apie vergišką sąmonę. Apie tai, kad tvirtos rankos ir baubo gali norėti tik baili, vergiška siela. Kad tai- tarybinės ideologijos reliktas. Kad tai- opiumas liaudžiai. Kad iš viso sveikam žmogui baubo nereikia.
Žmogus, kuris taip sako, kelia pagarbą. Jis nebijo. Jis - laisvas. Jis - drąsus. Pagarba jam. Jis - įžūlus maištininkas. Paskui jį verta eiti. Jis - vadas. Jis veda mus nuversti baubą. Drakonas nužudomas. Ir po truputį bebaimis baubo nugalėtojas ima mus taip žavėti, kad tampa mums tokia įtakinga figūra... Tokia, žinote, mistiška galia iš jo drąsos pareina... Dabar jau jo žvilgsnis, pilnas priekaišto ar nepasitenkinimo, drebina širdis. Tas, kas metė baubui iššūkį, virto nauju baubu.
Keisti mes, žmonės. Mums baimė tarsi reikalinga, kad žinotumėme, jog kažkas yra ten, viršuje, kuris nieko nebijo ir visus valdo. Kuris mūsų visagalybei nubrėžia ribą ir neleidžia mums patiems būti baubais. Jis - mūsų saugiklis. Nuo mūsų pačių galios.
Tačiau yra dar viena galia - meilė. Ji net ir visai ne galia, o kažkokia didelė erdvė. Didelė laisvė, kurioje telpa ir baubai, ir ne baubai. Ir šioje erdvėje šeimos baubai dar greičiau nyksta ir mažėja, kaip nyksta nakties šešėliai patekėjus saulei. Užpildo meilė šeimą - ir pasitraukia šios baisios figūros, ir vaikai atsikvepia lengviau, ir gyventi mums su mūsų vaikais pasidaro linksmiau.
Bet jei jau mylėti - tai visus mylėti. Baubus - ypatingai.
