Patirtis: senesniuose, tarpukariu sodintuose soduose bei parkuose jos žydi ir baltais arba beveik mėlynais, dažnai ir pilnaviduriais žiedais. Žydi gana anksti ir yra vienas rodiklių, kad lauke galima sodinti agurkus. Auga bet kokiomis sąlygomis ir yra sunkiai išnaikinamos. Kai kurias sodybas supa tankia gyvatvore. Kuriamose naujose alyvų beveik nėra. Regis, tai viskas, ką galima apie jas pasakyti.
Kaip yra iš tiesų?
Visų pirma, dabar alyvos vėl sugrįžta į madą. Ir gali būti visai kitokios, pradedant lapų forma ir spalva, žiedynais, krūmo, kuris būna formuojamas ir kaip medelis, dydžiu. Kai kurios alyvos net nekvepia...
Juk yra tokių, kuriems vaizdas patinka, o kvapas – ne. Kompaktiškiems sodams reikia kitokių augalų ir jie nuolat sukuriami. Dabar veislinių alyvų žiedai labai įvairūs. Jie gali būti paprasti, pusiau pilnaviduriai arba pilnaviduriai, nuo 1 iki 3 cm skersmens, sniego baltumo, kreminiai arba įvairaus ryškumo melsvi, violetiniai, purpuriniai.
Žiedynai tankūs arba purūs, siauri arba platūs, kartais siekiantys net 30 cm. Žydi jos gegužę–birželio pradžioje, tačiau pasitaiko ir žydinčių vėliau. Pirmieji alyvų selekcininkai buvo prancūzai tėvas ir sūnus Viktoras ir Emilis Lemuanai. Jie nuo 1878 iki 1950 metų išvedė daugiau kaip 200 veislių. Šiuo metu yra apie du tūkstančiai alyvų veislių.
Bene didžiausios alyvų kolekcijos Lietuvoje yra Vilniaus ir Kauno botanikos soduose, kur greitai bus pats metas grožėtis jų žydėjimu. O mes ieškoti įdomesnių alyvų keliaujame į Zapyškio medelyną ir drauge su medelyno Augalų skyriaus vadove, želdinių dizaino specialiste Ingrida Vainauskiene stabtelime prie naujos jų kolekcijos.
Skiriasi ne tik žiedai, bet ir lapai
Populiariausios – paprastosios
Populiariausios išlieka paprastosios alyvos (Syringa vulgaris). Jų krūmas arba medis užauga iki 6–7 m. Žiedai 1–2 cm skersmens, šviesiai violetiniai, kvapūs, susitelkę į tankias, stačias, iki 12 cm ilgio šluoteles. Šias alyvas prieš du šimtmečius augino dvaruose, iš kur jos, kaip ir kiti atvežtiniai augalai, paplito po aplinkines sodybas.
Ir užsiliko ilgam, mat net iškirtus senus krūmus alyvos atauga ir dar išleidžia daugybę atžalų. Spėjama, kad Lietuvoje alyvos auga nuo XVI a. pabaigos, kaip ir kitur Europoje, o šiame žemyne paplito iš Turkijos. Įvairių rūšių alyvos natūraliai auga Pietryčių, Centrinėje ir Rytų Europoje bei Rytų Azijoje.
Susipažinkime su keliomis paprastųjų alyvų veislėmis
‘Aucubaefolia’ laja pusrutulio formos, šakos stačios. Lapeliai šviesiai žali su gelsvais dryželiais. Žiedai kvapūs, pilnaviduriai, melsvi, šluotelės ilgis 20–25 cm, pumpurai violetiniai. Tinka drėgna, derlinga ir vidutinio derlingumo, priemolio, priesmėlio, kalkinga dirva.
‘Sensation’ – didelis, platus krūmas arba mažas medis. Auga iki 2–3 m, kiek lėčiau negu kitos paprastųjų alyvų rūšys. Lapija tamsi, melsvai žalia, žydi kiek vėliau negu kitos alyvų rūšys. Žiedai dviejų spalvų – alyviniai su baltu apvadėliu. Sodinti reikia į saulėtą vietą arba pusiau šešėlį, pakenčia bet kokį dirvožemį ir sausrą. Kitų metų žiedų pumpurai formuojasi apie vidurvasarį, todėl genėti geriau iki liepos mėn.
‘Madame Lemoine’ laja pusrutuliška, šakos stačios. Užauga iki 3 m aukščio ir 3 m pločio. Lapai šviesiai žali. Žydi pilnaviduriais stambiais gelsvai baltais kvapiais žiedais. Pumpurai kreminiai. Auga derlingoje, kalkingoje dirvoje. Mėgsta saulę ir pusiau pavėsį.
‘Prince Wolkonsky’ žiedai ryškūs, ciklameno spalvos. Užauga iki 4–6 m aukščio. Žydi gegužės–birželio mėn. Mėgsta saulėtą vietą ir pusiau pavėsį.
Meilei ir sveikatai
Jeigu Anglijoje vaikinas sužadėtinei atneš puokštę alyvų, ši gali apalpti ar bent jau apsiverkti. Mat pagal seną tradiciją tokiu būdu galima pranešti, kad jaunikis atsisako vesti. Tad ši gėlė nelabai tinkama meilei išreikšti, nors dabar ir nebepaisoma senosios gėlių kalbos.
Prieš dovanojant kam nors alyvų, reikėtų išsiaiškinti, ar jų kvapas patinka. Jį, beje, lemia cianido rūgštis, kurios net nedidelis kiekis nuodingas visiems gyvūnams. Šios rūgšties yra ir alyvų lapuose, tačiau jie turi gydomąjį poveikį.
Liaudies medicinoje patariama alyvų lapais gydyti ilgai negyjančias žaizdas. Ką tik nuskintus lapus reikia dėti ant žaizdos. Kai apvysta, pakeisti kitu.
Paprastųjų alyvų lapus ir žiedus vaistams reikia ruošti gegužę. Jie džiovinami pavėsyje. Paskui iš jų gaminami antpilai.
Alyvų žiedų antpilas: stiklinę alyvų žiedų suberti į butelį, užpilti puse litro degtinės arba spirito, užkimšti ir palikti dvi savaites nusistovėti. Šio antpilo kompresus dėti ant reumato pažeistų, sumuštų vietų ir žaizdų. Kompresai malšina skausmą. Keisti 4–5 kartus per dieną.
Alyvų lapų kompresai: ilgai negyjančias pūlingas žaizdas apiplauti vandeniu, paskui ant jų uždėti alyvų lapų ir aprišti. Pirmąją dieną kompresus keisti 3–4 kartus per dieną, vėliau pakaks karto per dieną. Susmulkintų alyvų lapų patariama dėti ir ant rožės pažeistų vietų.
Ieškome retesnių
•Kininės alyvos (Syringa x chinensis) ‘Saugeana’ krūmas nedidelis, tvirtomis, vertikaliomis šakomis. Užauga iki 2–3 m aukščio. Lapai elipsiški, tamsiai žali. Žiedynai šviesiai alyviniai, 15–30 cm ilgio, žydi labai gausiai ir itin kvepia. Labiau mėgsta saulėtas vietas, tačiau pakenčia ir pusiau pavėsį. Dirvai nereiklios, bet nemėgsta sunkaus grunto. Tinka mažiems sodams.
•Smulkialapės alyvos (Syringa microphylla) ‘Superba’ – nedidelis krūmas tvirtomis, vertikaliomis šakomis. Užauga iki 1,5–2 m aukščio. Lapai ovalūs, tamsiai žali. Rausvai raudoni žiedai susitelkę į žiedynus, o išsiskleidę – šviesiai alyviniai, 15–30 cm ilgio, žydi labai gausiai ir itin kvepia. Iš pradžių žydi gegužės–birželio mėn., paskui antrąją vasaros pusę. Labiau mėgsta saulėtas vietas, tačiau pakenčia ir pusiau pavėsį. Tinka mažiems sodams.
•Mejerio, arba tankiašakės alyvos (Syringa meyeri) yra apie tris kartus mažesnės nei paprastosios. Jos buvo auginamos Kinijoje, iš kur ir paplito po pasaulį. Lietuvoje dažniausiai auginama ‘Palibin’ veislė. Jos krūmas tankus, kompaktiškas, 1–1,5 m aukščio, kupolo formos. Smulkūs, bet kvapūs violetiškai rausvi žiedai susitelkę į tankias, iki 8 cm ilgio šluoteles, stipriai kvepia. Jos auga lėtai, bet žydėti pradeda jau 2–3 metais. Lapai tamsiai žali, truputį garbanoti. Pagal žydėjimą yra viena ankstyviausių rūšių, žydi labai gausiai apie mėnesį, o apkarpius rudeniop dažnai pražysta antrą kartą. Mėgsta derlingą, drėgną dirvą ir leidžia kur kas mažiau atžalų nei kitos.
•Vengrinės alyvos (Syringa josikaea) krūmas platus, tvirtomis tiesiomis šakomis, užauga iki 4 m aukščio. Metinis prieaugis – apie 35 cm. Lapai elipsiški, tamsiai žali, apatinė pusė žydrai žalia. Rudenį pagelsta. Birželį žydi violetiniais žiedais, kurie išsidėstę siauromis ilgomis, iki 15 cm kekėmis, o šios rūšies veislių tėra vos kelios. Žiedai labai stipriai kvepia. Dirvą mėgsta derlingą, nesunkią. Vengrinės alyvos pakenčia drėgmės perteklių, kaip, beje, ir sausras. Yra atsparios šalčiui. Tinka natūralioms gyvatvorėms.
•Į akis krito ir alyva visai neįprastais karpytais lapais. Tai iš Kinijos kilusi Syringa afghanica. Užauga iki 2 m aukščio, mėgsta saulėtą vietą ir pusiau pavėsį, o lapai tikrai įdomūs.
•Lietuvoje auginamos ir Preston alyvos (Syringa x prestoniae McKelv), dažniau vadinamos kanadiniais hibridais, stambiomis žiedų kekėmis. Šiuos hibridus 1920 m. Otavoje sukūrė Izabela Preston. Žydi jos vėlėliau už kitas, gegužės pabaigoje–birželį, daugumos žiedai įvairių purpurinių atspalvių.
Ką mėgsta?
Alyvos mėgsta derlingas, neužmirkstančias neutralios reakcijos dirvas ir atviras, saulėtas vietas. Geriausiai auga puveningame ir drėgnokame priemolyje, blogiau – pelkingose dirvose, rūgščiame ir užmirkusiame dirvožemyje, kur gruntinio vandens lygis aukštas.
Rūgštesnę dirvą būtina pakalkinti ar apie krūmą paberti pelenų. Tręšiama tik po 2–3 metų. Vasaros antrąją pusę beriamos tik kalio trąšos. Šviežias mėšlas šiems augalams netinka. Šaknys paviršinės, todėl augalus pravartu mulčiuoti durpine žeme, smulkinta žieve.
Kad alyvos geriau žydėtų, kiekvieną pavasarį jų krūmus reikia genėti, praretinti vainiką, šalinti pašakninius atžalų ūglius, o po žydėjimo iškarpyti peržydėjusius žiedynus.
Skiepyti augalai išaugina gerokai daugiau atžalų, negu išauginti iš sėklų ar padauginti auginiais.
Pirmaisiais metais po pasodinimo rekomenduojama iškirpti dar neišsiskleidusius žiedynus, kad krūmas geriau įsišaknytų.
Daugelio rūšių alyvos žiemai ir užterštam miestų orui visiškai atsparios, tačiau kartais nukenčia nuo ligų ir kenkėjų.
Tinkamoje vietoje pasodintų alyvų beveik nereikia prižiūrėti. Vešliai augančius ūglius galima patrumpinti vasarą, kad krūmas labiau šakotųsi ir neišstyptų.
Labai senus krūmus žiemos pabaigoje galima atjauninti, išpjauti daugumą senų stiebų. Pavasarį tokius krūmus būtina patręšti. Atnaujinti krūmai pirmaisiais metais gali visai nežydėti, bet po 2–3 metų žiedų dydis ir vešlumas maloniai nustebins.
„Bet kokį dekoratyvųjį augalą verta sodinti į 3–4 kartus didesnę nei jo šaknų sistema duobę su paruošta geresne žeme. Vėliau augalas už tai atsidėkos. Jei iškasime tik tokią kaip šaknys, augs daug blogiau. Ir dar labai svarbu nepamiršti palaistyti. Tai dažna klaida – palaistoma tik pasodinus, o paskui tikimasi, kad pakaks lietaus.
Kol augalas įsitvirtina ir gali pasiimti drėgmę iš gilesnių sluoksnių, jį reikia nuolat laistyti. Dar viena klaida – iškasti gilią duobę molingame grunte. Per lietų į ją iš viso sklypo, jei jame nepadarytas drenažas, renkasi vanduo, skatinantis šaknų puvimą. Jei gruntas nelabai laidus, į duobę reikia priberti akmenukų, keramzito ar kitos drenažui tinkamos medžiagos“, – sako Ingrida Vainauskienė.
Alyvas sodinti reikia taip, kad tarpai tarp medelių ar krūmų būtų 2–3 metrai. Jos sodinamos anksti rudenį ar labai anksti pavasarį, vos išėjus pašalui, mat jų vegetacija prasideda itin anksti. Rekomenduojama sodinuką sodinti su luitu žemės, nenuskintais lapais. Specialiai paruoštus sodinukus iš vazonų ir konteinerių, kaip ir kitus augalus, galima sodinti bet kuriuo patogiu laiku. Žinoma, ne per pačius vasaros karščius.
Gražu pasodinti ne vienos, bet kelių veislių, žiedų spalvų ir ankstyvumo krūmus arba visą jų gyvatvorę.
