Prancūzas iš Vokietijos – šokio tapatybės analizė
Vienu įdomiausių šiemetinės „Naujojo Baltijos šokio“ programos akcentų turėtų tapti vokiečių trupės „Public in private“ ir prancūzų kilmės šiuolaikinio šokio kūrėjo Clément Layes solo pasirodymas „Allege“. Šiuo spektakliu choreografas, baigęs ir profesionalius cirko mokslus Prancūzijoje, kelia sau tikslą išplėsti choreografinės kalbos ribas, sudominti publiką kitokiais mąstymo ir kalbėjimo apie žmogų ir jo vietą visuomenėje būdais.
Daugelio prestižiškiausių scenos menų festivalių visoje Europoje publiką sužavėjusiame spektaklyje charizmatiškasis Clémentas mėgina ieškoti atsakymų į klausimą, kas yra šokis. „Šokis yra ne filosofija, ne gimnastika, ne teatras, ne roko muzikos koncertas, ne mokslinis eksperimentas, ne poezija, čia svarbus ne tik kūnas, ne tik judesys arba idėja“, – teigia choreografas. Jo spektaklyje „Allege“ šmaikščiai ir žaismingai susipina šiuolaikinis šokis, fizinio teatro ir net naujojo cirko elementai.
Rusas + estas + latvis + lietuvis = baltų šokio partnerystė?
Jauna rusų kilmės estų choreografė Svetlana Grigorjeva spektaklyje „Sõp rus est“ remdamasi savo individualia patirtimi kalbės apie žmogiškąsias ir visuomenines dviejų skirtingų kultūrų ir mentalitetų susidūrimo pasekmes.
sõp (žodžio „draugas“ šaknis) + rus (rusų k.) + est (estų k.) = sõprusest („apie draugystę“), spektaklio pavadinimą iššifruoja choreografė. Svetlana, kurią šį spektaklį sukurti įkvėpė jos pačios mišri estiškai rusiška kilmė, klausia: kokį gyvenimą gali gyventi „tautinis hermafroditas“? Kokiai kategorijai save priskirti, kai gyveni tarp dviejų priešiškų polių?
Prieš ketverius metus „Naujajame Baltijos šokyje“ jau viešėjusios latvių šiuolaikinio šokio kūrėjos Elinos Breices spektaklio „Aš esu dialogas“ epicentre – prigimtinis žmogaus, kūrėjo ir šokio konfliktiškumas. Kai kūnas – tragedija ir komedija tuo pat metu, kai viena koja kliūva už kitos, o liežuvis išplepa viską, ko pasakyti neturėtų. Kai vienu metu norisi ir juoktis, ir verkti.
Žymi Latvijos choreografė ir pedagogė Elina Breice šokio meno mokėsi Latvijoje, Austrijoje, Rusijoje ir JAV, o 2007 m. įkūrė šokio kompaniją „Dejas anatomija“ („Šokio anatomija“).
Šeštadieninį Baltijos šalių jaunųjų šiuolaikinio šokio kūrėjų maratoną užbaigs naujausi Lietuvos choreografių – Erikos Vizbaraitės ir Austėjos Vilkaitytės – spektakliai. Ši diena festivalyje savotiškai ženklina naujos Baltijos valstybių šokio kartos, prieš metus-pusantrų įvairiuose tarptautiniuose šokio susitikimuose prabilusios apie poreikį keisti šiuolaikinio šokio peizažą Baltijos šalyse, drąsų žengimą į kultūros rinką.
Metaforinėmis kopėčiomis į Lietuvą brangią
Šokėjos ir choreografės Erikos Vizbaraitės spektallis „Kopėčios“ kūno plastika kalbės apie žmogaus gyvenimą – nuolatinį judėjimą etapais, pakopomis, kiekvieną akimirką renkantis judėjimo kryptį. Spektaklyje kopėčių metafora atskleidžia balansavimą tarp racionalumo ir jausmingumo, laisvės rinktis ir drąsos prisiimti atsakomybę. Kilimas ir leidimasis kopėčių pakopomis – tai individo ieškojimai, paklydimai, baimės, pabudimas iš vidinio snaudulio, augimas, savęs kūrimas.
Erikos spektakliuose itin svarbų vaidmenį atlieka muzikos ir šokio sąveika, tad ir „Kopėčias“ choreografė kūrė bendradarbiaudama su talentinga jaunosios kartos kompozitore Rita Mačiliūnaite ir įvairiais muzikantais.
Islandijos menų akademijos Teatro fakulteto absolventės, lietuvių šiuolaikinio šokio kūrėjos Austėjos Vilkaitytės spektaklio pavadinimas kalba pats už save. Spektaklis „Lietuva brangi“ – kompozitoriaus Juozo Naujalio ir Maironio kūrybos įkvėptas mėginimas kelti jaunai kūrėjai svarbius klausimus: kaip patriotiškumas, jo grožis, meilė tėvynei gali peraugti į nacizmą, rasizmą, homofobiją? Ar šiandien dar įmanoma naujai, įtaigiai kalbėti apie patriotiškumą?
Kūrėją domina kaip galima panaudoti kažką seno, istorinio ir įpinti į šiuolaikinį šokio, meno, visuomenės kontekstus. Austėja vadina save šokio menininke, o ne choreografe ir spektaklio žanro ieško tarp konceptualaus šokio bei šokio teatro.
