Statuto pagrindą sudarė lietuvių paprotinė teisė, papildyta lenkų (Kazimiero teisynas), saksų (Saksų veidrodis) ir bendrąja krikščioniškąja (romėnų ir kanonų) teise. Parengtos trys Lietuvos Statuto redakcijos – 1529, 1566 ir 1588 m. Pirmosios dvi buvo rankraštinės: šalia originalo plito ir nuorašais, kuriuose raštininkai įveldavo klaidų. Todėl trečiąją redakciją nutarta spausdinti. Tuo metu Vilniuje veikė spaustuvė, įsikūrusi pirklių Lukos (mirė 1606 m. spalio 19 d.), Kuzmos (mirė 1607 m.) ir pastarojo sūnaus Leono Mamoničių namuose ir išlaikoma jų lėšomis. Abiejų Tautų Respublikos karalius Zigmantas Vaza privilegiją spausdinti trečiosios redakcijos Lietuvos Statutą LDK kanceliarine slavų ir lenkų kalbomis 1588 m. vasario 11 d. suteikė Mamoničių spaustuvei.
Mamoničių spaustuvei tai buvo iššūkis: reikėjo išplėsti spaustuvę, papildyti šriftų atsargą. Tuo tikslu 1588 m. pradžioje Kuzma Mamoničius išvažiavo į Lvovą, kur vasario 24 d. nupirko kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio rusiškos spaustuvės įrenginius. 1588 m. pasirodė III Lietuvos Statutas „Cтатуть Великаго Князства Литовского“. Tai iškiliausias 1574–1624 m. Vilniuje veikusios Mamoničių spaustuvės leidinys. Statutas spausdintas kirilica, LDK kanceliarine kalba. Europos bibliotekose yra saugoma apie 80 išlikusių šio Statuto egzempliorių. Jų spauda ir net antraštiniai lapai skiriasi, nors visi jie, kaip nurodo paginacija, spausdinti tais pačiais 1588 m. Literatūroje vyrauja dvi nuomonės: spėjama, kad Mamoničiai išspausdino tris skirtingus tiražus ir tik dėl jiems vieniems žinomų priežasčių tai nuslėpė (Vilniaus imperatoriškojo universiteto Teisės fakulteto prof. Ignas Danilavičius) arba kad identišką Statuto tekstą rinko trys skirtingi raidžių rinkėjai, todėl ir atsirado nežymūs teksto skirtumai (Kauno universiteto prof. Ivanas Lappo).
Vilniaus universiteto muziejuje saugomas 1588 m. Statuto egzempliorius yra geros būklės ir turi įdomią legendą: šį Statuto egzempliorių 1816 m. skaitė ir aprašė garsus lenkų bibliografas Samuelis Bogumilas Lindė (Samuel Bogumił Linde) veikale „O Statucie Litewskim ruskim językiem i drukiem wydanym wiadomość“ (Warszawa, 1816). XIX a. šis egzempliorius buvo puošniai įrištas oda, įrišimo viršeliai papuošti įspaustais aukso rėmeliais, aukso raidėmis puošta paginacija pirmame įrišimo viršelyje ir knygos nugarėlėje. Pagrindinis jo defektas – trūksta keturiolikto skyriaus 5–37 paragrafų. Po Pirmojo pasaulinio karo viename iš Vilniaus antikvariatų knygą nupirko lietuvių visuomenės veikėjas, numizmatas ir kolekcininkas Povilas Karazija, o 1977 m. iš P. Karazijos našlės Uršulės Karazijienės šį III Lietuvos Statutą įsigijo Vilniaus universiteto muziejus.
Statutas puoštas trimis medžio graviūromis: antraštiniame lape – LDK herbas „Vytis“ su „Vytauto kepure“, antroje lapo pusėje – majestotinis karaliaus Zigmanto Vazos portretas: valdovas dešinėje rankoje laiko skeptrą, kairėje – „žemės rutulį“, ant jo galvos – karūna, o kairėje – Vazų herbas „Pėdas“. Toliau – LDK pakanclerio Leono Sapiegos ir leidėjų prakalbos. Po jų, pagrindinio teksto priešlapyje – antras, kiek didesnis LDK herbo raižinys. Virš jo – dekoratyvinė vinjetė su valdovo herbu viduryje.
Nors jau 1588 m. karalius Zigmantas Vaza suteikė privilegiją III Lietuvos Statutą spausdinti rusų ir lenkų kalbomis, bet tik 1614 m. pasirodė III Lietuvos Statuto lenkiškas vertimas. S. B. Lindė teigė, kad jau 1588 m. buvo išleistas III Lietuvos Statutas ir lenkų kalba, kaip numatyta karaliaus privilegijoje, ir aprašė vieną III Lietuvos Statuto egzempliorių, išleistą lenkų kalba. Tačiau prof. I. Danilavičius įrodė, kad tai buvo 1614 m. leidimas (Ignacy Daniłowicz, „Opisanie bibliograficzne [...] exemplarzy Statutu Litewskiego“, Dzienik Wilenski, t. 2, Wilno, 1823).
Vilniaus universiteto muziejus turi ir šį retą III Lietuvos Statuto leidimą. Kaip ir 1588 m. rusiškas leidimas, jis spausdintas LDK sostinėje Vilniuje, karališkojo spaustuvininko (typograf królewski) Leono Mamoničiaus spaustuvėje. Ši Vilniaus universiteto muziejaus knyga – unikumas. 1588 m. senąja rusų kalba spausdinto egzemplioriaus pasaulyje išliko apie 80 knygų, o pastarojo – tik trys egzemplioriai. Vilniaus universiteto muziejaus egzempliorius – idealios būklės, be defektų, XIX a. įrištas jaučio oda, puoštas spalvotais ksilografiniais LDK ir kanclerio Leono Sapiegos herbais. Antraštiniame lape – LDK herbas „Vytis“ raudoname fone su „Vytauto kepure“. Aukščiau – lenkų erelis, o viršuje – karaliaus karūna. Aplink – LDK žemių herbai ir Vazų „Pėdas“.
Priešais L. Mamoničiaus dedikaciją, skirtą LDK kancleriui Leonui Sapiegai – puošnus barokinis Sapiegų giminės herbas su panegirika. Tai klasikinis herbinės poezijos (In stemma) pavyzdys. Herbinė poezija – tai trumpi eilėraščiai, komentuojantys herbo simboliką, susiejantys ją su konkretaus žmogaus darbais bei nuopelnais. „Herbiniai“ eilėraščiai kartu su herbo atvaizdu dažniausiai buvo dedami knygos pradžioje ir sudarė dalį pratarmės ar dedikacijos. Toks apibūdinimas tinka ir Sapiegų herbo panegirikai. Šis puikus Lietuvos teisės paminklas, vienas rečiausių muziejaus eksponatų, taip pat 1977 m. įsigytas iš U. Karazijienės. Jis dar nepateko į Lietuvos teisės istorikų akiratį ir yra beveik nežinomas. Statutas spausdintas kartu su 1581 m. Varšuvos seimo Tribunolo nuostatais, skirtais LDK piliečiams. Tribunolo antraštinį lapą puošia Abiejų Tautų Respublikos herbas su karaliaus karūna.
