- Du mėnesius gyvenai svajonių šalyje vadinamoje Amerikoje ir netrukus ketini vėl ten grįžti. Ar iš tikrųjų ten srūva aukso upės, o galimybių pasireikšti pasitaiko ant kiekvieno kampo?
- Kaip sakoma, jei labai nori, tai ir gausi. Taip. Amerikoje yra visko, o kalbant apie muziką galimybės keliasdešimtis kartų didesnės nei Lietuvoje. Bet ten ir konkurencija gerokai didesnė. Norint prasimušti vien noro ar talento nepakanka. Reikia žiauriai daug dirbti. Per tuos du mėnesius aš labai daug išmokau, visai kitaip pradėjau viską vertinti.
- Sunku prisitaikyti?
Nelabai. Aš iš prigimties lengvai prisitaikau, be to, mano darbas toks. Daug keliauju, dainuoju, bendrauju su skirtingais žmonėmis ir natūralu, kad per ilgus metus tiesiog pripratau prie tokio ritmo. Man gal sunkiau dėl sveiko maisto. Nors negaliu pasakyti, kad ko nors nevalgau ar vengiu mėsainių... Nevengiu, tiesiog buvau pripratusi prie naminio maisto. O Amerikoje tam dažnai pritrūksta laiko, nes gyvenimas verda, ritmas daug greitesnis, todėl visai nesistebiu, kad ten tokie populiarūs greito maisto restoranai.
- Amerikoje susitikai su lietuvių kilmės aktorė Rūta Lee, kuri tau pasiūlė susikurti sceninį pseudonimą, nes...
- Mano pavardė scenai visiškai netinkama. Tai supratau per konkursą „Avon Voices“, kuomet renginio vedėjas mėgino ištarti mano pavardę, o išėjo kažkas panašaus į „Anususasaukaitė“. Rūta Lee sakė, kad jei noriu karjeros Amerikoje, nė vienas per visą gyvenimą neištars mano pavardės, greičiau jau nusilauš liežuvį. Bet scenoje aš visuomet esu tiesiog Evelina.
- Dažnai sakoma, kad talentingus vaikus į didžiąją sceną stumia tėvai, kartais net neatsižvelgdami į jų pageidavimus....
- Oi, ne. Ant scenos manęs niekas nevertė lipti. To norėjau pati. Mama tik padėjo įgyvendinti svajones. Stumiant per prievartą, rezultato nepasieksi. Mano vidurinysis brolis turi daug geresnius vokalinius duomenis, bet scena jo netraukia. Dabar susižavėjęs fotografija. Esame kūrybinga ir vieninga šeima - kaip kumštis.
- Įvairiuose konkursuose laurus skini nuo vaikystės. Ar žvaigždžių liga nebuvai apsirgusi?
- Tokias atvejais labai gerai, kad šalia yra tėvai, kurie palaiko, o kartais, per aukštai pakilus, nuleidžia ant žemės. Tiesa, kartais leidžia suklysti, kad pasimokyčiau iš savo klaidų, neaugina šiltnamio sąlygomis. Pūstis gali tik nesubrendę žmonės arba garbėtroškos. Svarbiausia - muzika, nes tai, ką darau, man teikia didžiulį malonumą.
- Tapai vienos grožio kompanijos veidu. Ar pati daug dėmesio skiri savo išvaizdai?
- Aš manau, kad svarbiausia yra mokėt matyti grožį. Yra begalės gražių dalykų aplink mus, bet dažniausiai mes jų nepastebime. Reikia mokėti vertinti tai, ką turi, – artimą žmogų, gražią dieną, linksmą akimirką. Kalbant apie moterišką grožį, manau, galioja tos pačios taisyklės. Reikia mokėti save mylėti. Nesakyti „mano baisi nosis“ ar „aš nekenčiu savo kojų“ ir t.t. Yra daugybė žmonių, kurie mus myli ne už mūsų nosis ar kojas…
Svarbiausia, kad vidus būtų gražus. Grožis yra gebėti mylėti ir būti mylimam. Tačiau akys yra pats svarbiausias dalykas, žmonėms bendraujant. Galima meluoti žodžiais, bet ne akimis. Be to, skirtingai padažytos akys gali iš to pačio žmogaus sukurti neatpažįstamai pasikeitusį personažą. Pavyzdžiui, švelnios auksinės akys – princesė, svajoklė. Ryškūs juodi apvedimai – maištaujanti asmenybė.
- Dažnai sakoma, kad jauni žmonės nesirūpina savo sveikata. O tu?
- Daktarų nemėgstu ir, jei atvirai, nesu prisiregistravusi nė vienoje poliklinikoje. Nežinau, gal taip sutapo mūsų šeimai, bet keliais labai kritiniais atvejais, kai kilo grėsmė gyvybei, medikai baisiai pasielgė mūsų atžvilgiu. Vienas pagrindinių mano sveikatinimosi priemonių imbieras.
Pažįstu kelis gydytojus, kurie yra vos ne kaip draugai. Į juos, esant reikalui, kreipiuosi. Kita vertus, pirmiausia reikia išmokti save saugoti: skirti laiko poilsiui, sveikai maitintis ir panašiai. Tada nereiks varstyti gydymo įstaigų durų.
-Užsiminei, kad reikia tausoti save skirti laiko poilsiui ir panašiai. Bet pati nesi iš tų paklusniųjų. Jei neklystu, dalyvaudama viršelio fotosesijoje į Varšuvą skridai dvi paras nemiegosi...
- Ir kad ir kaip bebūtų juokinga, fotografavausi veido kremo reklamoje, kurios šūkis - žvalus ir spindintis veidas. Taip būna ir man, kad norėdama aprėpti kuo daugiau, aukoju miegą, po to pasitaiko ir įvairiausių pokštų. Kad ir Varšuvoje, po fotosesijos buvau jau „nebepakaltinama“ ir užtrenkiau viešbučio kambario duris viduje palikusi ir dokumentus, ir raktus. Registratūroje naują raktą gavau tik pagrasinusi, kad užmigsiu čia pat prie durų. Bet negaliu kažkaip savęs pakeisti. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime būna sėkmingų kilimų ir sunkių kritimų.
