„Neliečiamuosiuose“ pasakojama apie dviejų vyrų, patekusių į gyvenimo aklavietę, santykius. Vienas iš jų yra pusamžis paralyžiuotas milijonierius Philippe (aktorius – François Cluzet), kuris gali valdyti tik savo mimikas. Antrasis – finansinių bei šeimos problemų turintis slaugytojas Driss’as (aktorius – Omar Sy), kilęs iš Senegalo.
Šį filmą galima mėgti vien tik dėl puikaus humoro jausmo. Nors Philippe yra neįgalus, jis nebijo iš savęs juoktis ir nori, kad jo niekas negailėtų. Todėl iš daugybės kandidatų į slaugytojus jis pasirenka storžievį juodaodį, drąsiai ir tiesmukai rėžiantį jam tiesą į akis.
Anekdotas „Neturi rankų, nebus ir saldainiuko“ skamba žiauriai, tačiau Philippe moka pasijuokti iš anekdoto, nepriimdamas jo asmeniškai. „Kur galima rasti invalidą? Ten, kur jį palikai“, - dar vienas iš filmo anekdotų.
Nesupyksta Philippe ir kai slaugytojas, skusdamas barzdą, daro iš jo personažus, o pamatęs ant savo veido Adolfo Hitlerio ūsus, jis sugeba dar ir sušukti nacių pasisveikinimą. Ar kiekvienas taip mokėtume, net būdami kur kas geresnėje padėtyje nei Philippe?
Šis jo bruožas padeda jam išlikti blaivaus proto, jis nedejuoja ir savęs nesigaili, jis suvokia savo realybę ir net slapčia svajoja apie nepažįstamąją, kuriai rašo poeziją. Jis drąsiai rūko Drisso žolę ir leidžiasi nuvežamas pas prostitutes, kurios pasitenkinimą suteikia glamonėdamos jo ausis. Jis išnaudoja visas likusias jam pramogas. Drissas tampa tuo juokdariu, kuris jį linksmina ir padeda krėsti kvailystes.
Filme pavergia aktorių meistriškumas. O ir vaidmenys jiems paskirti ne menki. Phillipe nekelia nei mažiausio gailesčio, jis žavus, gražios išvaizdos, priešingai nei įsivaizduotume, gerbia savo pavaldinius, jų nešokdina. Turbūt nelengva suvaidinti vyrą, netekusį ne tik savo gyvenimo meilės, naktimis kaustomą skausmų, negalintį savimi pasirūpinti ir vis tiek sugebantį šypsotis, kurti eiles, domėtis muzika.
Iš pažiūros stačiokiškas Drissas vėliau atsiskleidžia kaip labai jautrus, supratingas ir puikiai kitų savijautą jaučiantis žmogus. Jis paskatina Philippe pasikalbėti telefonu su savo simpatija, nekreipdamas dėmesio, kad šis drovisi savo padėties.
„Neličiamuosiuose“ priešpriešinamos dviem skirtingiems socialiniams sluoksniams priklausančių žmonių gyvenimo realijos, tačiau dviejų vyrų draugystė, vienas kito supratimas, išnaikina šias socialines ribas.
Juosta žavi savo optimizmu, humoro jausmu, jausmingumu. Realybė čia rodoma be tragedijos, skausmo atspalvių. Be viso to, gera pasibaigus filmui išvysti užrašą, kad ši istorija paremta tikrais faktais. Pasirodo, ir realiame gyvenime taip būna.
Juosta „Neliečiamieji“ 2011 m. uždarė Tarptautinį San Sebastiano kino festivalį. Filmas taip pat apdovanotas publikos simpatijų prizu Tarptautiniame Tokijo kino festivalyje bei per tris mėnesius tapo labiausiai lankomu filmu Prancūzijos kino teatruose.
Filmo anonsas:
