O paskutinis įvykis iš viso pribloškė. Visus „blogiukus“,o jie yra šeši, matematikos mokytoja susodinus gale klases į paskutinius suolus. Pamokos metu jie pradėjo žaisti su monetom. Maniškis liko kalčiausias, mokytoja jam įrašė šešis dvejetus iš eilės ir nuvedė pas socialinę pedagogę.
Pusmečio galas, nežinau, kaip jis visą tą košę išsrėbs. Pasekmės tokios, kad sūnus vaikšto susigūžęs ir visai nenori eiti į mokyklą. Jis aiškina, kad mokytojos ant jo užsisėdusios, bet pripažįsta, kad kartais būna kaltas ir pats.
Aš jam stengiuosi padėti, kiek pati suprantu, atlikti namų darbus, kartu susidedam vakare mokymo priemones. Suprantu, kad tai juokinga, kai septintokui reikia padėti susidėti knygas.
Bandau sušvelninti tą įtampą tarp mokytojų, vaiko ir manęs. Sūnus pasakoja, kad mokytojos irgi meluoja, ir vaikus skirsto į blogus ir gerus. Skundžiasi, kad mokytojos jo neišklauso ir nelabai aiškinasi, kas kaltas, o kas ne.
Žodžiu, gaunasi užburtas ratas. Į kitą mokyklą pereiti nemanau, kad tai išeitis. Kad tingi mokytis, sutinkam abu, bet kaip padaryti, kad sūnus norėtų mokytis, nežinau. Jaučiu, jei sūnus pradėtų geriau mokytis, tos visos problemos su mokytojomis pasibaigtų. Bandau ir gražiuoju, ir piktuoju, man nelabai sekasi. Labai prašau Jūsų patarimo.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų susirūpinimas sūnumi išties turi pagrindo. Ir ne tik dėl to, kad berniukas nėra suinteresuotas mokytis ir siekti gerų rezultatų, bet ir dėl to, jog yra sistemoje, kuri vis dar renkasi tradiciškas orientavimosi į rezultatą ir galios naudojimo priemones, kad „sudomintų“ vaiką.
Nesu pedagogė ir nesiimsiu čia kaip nors nagrinėti mokyklos tvarkos ir mokytojos pasirinkimo, kaip reaguoti į vaiko priešinimąsi, bet apsistosiu ties keliomis sąvokomis, kurių supratimas galbūt padėtų pamatyti aiškesnį berniuko elgesio vaizdą.
„...tingi mokytis“. Tiek mes, tėvai, tiek mokytojai mėgsta užklijuoti šią etiketę vaikams, kurie neskiria daug laiko mokymuisi, nėra įsitraukę į tai, kas vyksta pamokose, neatlieka namų darbų, nepasižymi ypatingais gabumais, nepasiekia aukštų mokymosi rezultatų, jų gyvenimas nesisuka aplink mokslus ir be viso to, jie nesėdi tyliai per pamokas, o neretai savo buvimu ar net tiesiogiai perklausia to, kas vyksta klasėje svarbumą, reikšmingumą bei labiausiai įdomumą. Sudėtingiausia, jog suaugusieji tokioje vaiko pozicijoj, mato ne ką kita kaip tingėjimą. Iš kur jis kyla ir ar jis iš esmės būdingas vaikams?
Bijau, kad vaikams tingėjimas yra svetimas. Jie paprastai yra įsitraukę į ką nors. Žinoma nebūtinai į tai, ko iš jų tikisi suaugusieji, bet jie yra nuolatinėje veikloje. Vaiko pasyvumas vienoje ar kitoje srityje, jo pasitraukimas, nenoras susidurti su vienais ar kitais dalykais kyla ne iš tingėjimo, o iš nepasitikėjimo savimi ir didelės baimės suklysti, eilinį kartą patirtį nesėkmę.
Tradicinė mokymosi sistema kol kas yra pritaikyta stropiems, paklusniems, geras mąstymo savybes turintiems mokiniams, kuriems lengvai atsiranda vidinė motyvacija siekti ir mokytis dėl patiriamų sėkmių skaičiaus. Kuo jų daugiau, tuo didesnis įsitraukimas, kuo mažiau – tuo didesnis noras atsiriboti, nutolti, kas suaugusiųjų akimis matomas kaip tinginystė.
Pabandykite įsivaizduoti save darbinėje situacijoje, kurioje jūs patirtumėte ištisas nesėkmes, suvoktumėte save kaip „blogiukę“, gautumėte šešis minusus už vieną nusižengimą, būtumėte duobėje (šeši dvejetai), iš kurios vargiai įmanoma išlipti. Ar liktų vidinio noro būti „gera“ darbuotoja? Greičiausiai ne. Net jei liktų, jį skatintų piniginis atlygis, baimė būti išmestai iš darbo, bet ne asmeninis noras kokybiškai atlikti savo pareigas.
Taigi jei grįžtume prie jūsų sūnaus, panašu, kad berniuko nenoras mokytis kyla iš jo nesugebėjimo atitikti reikiamus standratus, galbūt susijęs su sunkiai suprantamais mokymosi dalykais, santykiu su mokytojais, kurie, panašu, po veiksmais sunkiai mato asmenį ir jo netinkamo elgesio tikslus.
Kad vaikas pradėtų daiginti savo viduje norą grįžti prie mokslų, kiekvieną dieną turėtų patirti daugybę mažų sekmių, kurios leistų auginti savo pasitikėjimą savimi, jausmą, jog yra priimamas ir suvokimą, kad jam taip pat gali sektis.
Lygiagrečiai neigiamų patirčių skaičius turėtų žymiai sumažėti. Ir ne dėl to, kad vaikas staiga imtų geriau mokytis ar taptų klusnesnis, o dėl to, kad suaugusiųjų dėmesys būtų nukreipiamas į pozityvių dalykų, o ne neigiamybių pastebėjimą.
Jums, kaip mamai išties turi būti nelengva apginti sūnų, kuris nėra reikalingų rezultatų ir pavyzdingo elgesio šaltinis. Priimant tai, kad berniukas gali provokuoti, atsitraukti ir prieštarauti, suaugusiųjų pusėje vis dar lieka pasirinkimas, kaip jie priima tą elgesį. Nes tokioje būsenoje bet koks reikalavimas mokytis, būti „geru“ ir įtikti mokytojoms, kad tik nebūtų problemų, vargiai gali pakeisti vaiko veiksmus, nes, kaip jau minėjau, jų šaltinis yra nepasitikėjimas ir baimė patirti nesėkmę.
Padėti savo vaikui šioje situacijoje ne taip lengva. Pirmiausia svarbu pačiai atpažinti, ką jums reiškia vaiko nesimokymas ir iš kur kyla jūsų noras, kad vaikas gerai mokytųsi dėl mokytojų, o ne dėl jo paties?
Kitas dalykas, vaikas vargiai patirs daug sėkmių mokykloje, dėl to šioje vietoje jūsų pozicija yra labai svarbi. Kiek ir kaip jūs pati reaguojate į blogus jo pažymius, mokytojų pastabas? Jei vaikas jaus, kad jo pažymiai nėra nutolimas nuo jūsų, jau gali būti vienos nesėkmės sumažinimas.
Galima bandyti kalbėtis ir mokytojomis, visiems kartu ieškant geriausio buvimo būdo, kuris tenkintų ne tik suaugusiuosius, bet ir jūsų berniuką.
Vaikai paprastai labai gražiai parodo suaugusiųjų vertybių sąrašą. Tačiau jie ne tam sutverti, kad įgyvendintų jų troškimus...
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
