Noriu jūsų paklausti, ar tai normalu, kad vyras:
-jis visada sako, kad aš bloga žmona, nes rėkiu ant jo... rėkiu tik tada, kada manęs niekas negirdi...
-jis manęs niekada nebuvo pagyręs draugų kompanijoje, atvirkščiai, sako jiems, kad mano žmona be papų (krūtinės), ir tai kartoja visiem ir visada, vieną kartą jo draugas neištvėrė ir pasakė, "kame problemos - 10 000 lt ir papai yra);
-jis namie nieko nedaro - tik sėdi prie kompiuterio ir televizoriaus, nėra jo pareigų;
-nuvažiavęs pas savo tėvus skundžiasi, kad aš negaminu valgyt, o kaip pagaminti, jei aš ateinu namo 21.00?
-jis niekada nėra paklausęs - ar man reikia pinigų? Gal man reikia ką nupirkti?
-jei einam į klubą, jis šoka su manim, o akys laksto per kitas mergaites... aš jaučiuos labai nemaloniai;
-jei einam į svečius, aš galiu prasėdėti visą vakarą viena, o jis šokdins kokią patikusią panelę ir visaip skirs jai dėmesį - glamonėdamas, žavėdamas ją (aišku, aš reaguoju, bet vis tiek lieku kalta aš);
-jis neprisitaiko prie mano norų, jis konstatuoja savo ir juos įvykdo, jei aš su juo nevykstu, nes nėra galimybės - jis tiesiog pasako, tavo problemos...
-jis visada priekaištauja, kad per mažai uždirbu...
Kai prisimenu viską, ką esu patyrus, galvoju - ar man reikia tokio gyvenimo, bet gal santuoka ir yra kažkoks nuolankumas? Gal visad reikia prisitaikyti, bet kodėl tik man?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR SANTUOKA YRA NUOLANKUMAS?
Jūs išvardijote devynis savo vyro įpročius, kurie daugumoje susiveda į „ne“: nedaro, nesiskaito, nesižavi, neskiria dėmesio, neprisitaiko. Be to, jis kritikuoja jūsų išvaizdą, pajamas, kulinarinius sugebėjimus ir jus kaip žmoną apskritai.
Klausimas, ar jums viso to reikia, skamba retoriškai. Sunku įsivaizduoti moterį, kuriai reikėtų tiek daug kritikos. Kitas dalykas, kad yra daug vyrų ir moterų, kurie pakenčia visa tai nesiskųsdami ir nekeršydami. Tai ir atrodo kaip nuolankumas. Todėl klausdama, ar jums reikia prisitaikyti, jūs tikriausiai siekiate ne atsakymo. O patvirtinimo: jums tikrai viso to nereikia. Jūs tarsi siekiate nusipirkti leidimą: negyventi tokio gyvenimo. Kas gali reikšti silpnėjančia tvarka: skirtis, kelti sąlygas, priekaištauti, elgtis su vyru panašiai.
Klausimas, ar reiktų jums prie vyro prisitaikyti, išvis nekyla. Jei jūs būtumėt prie jo prisitaikiusi, nerašytumėt šio laiško. Ir visi jame išvardyti faktai ateitų ne iš jūsų, o iš kito žmogaus.
Mama, draugė, ar koks nors jūsų gerbėjas sakytų jums: „Pažiūrėk, juk jis nieko nedaro, su tavimi nesiskaito, tau dėmesio neskiria ir dar kritikuoja! Na, kam tu visa tai kenti?“ O jūs atsakytumėt: „Nežinau, aš be jo negaliu, ir ne visada jis toks būna, turi jis ir gerų bruožų. Myliu aš jį.“ Štai tai reikštų, kad jūs prie jo prisitaikiusi.
Šis prisitaikymas iš šono atrodytų kaip nuolankumas, tačiau iš vidaus jums tai būtų tarnystė, t.y. toks elgesys, kuomet jūs su savo interesais ir poreikiais ištirpstate meilės objekte. Taip pamaldi vienuolė ištirpsta Dievo malonėje, atsidavusi mama ištirpsta rūpesčiuose dėl vaiko, o savo vyro nuolanki žmona-tarnaitė ištirpsta jo kojinių skalbime, pietų virime bei rūbų lyginime.
Darydami tai jie nesijaučia blogai, netgi jaučia ekstazinį pakilimą ir tik pergyvena, jog tarnauja per mažai. Čia beveik nėra priekaištų bei retorinių klausimų. Tarnystėje veikia tokia ypatinga emocinė būsena - pasiaukojanti meilė, kurią graikai vadindavo „agape“. Ji teikia žmogui ekstazę, nors ilgainiui gali arba žmogų numarinti arba virsti savo priešybe - maištu.
Po ilgo nuolankumo laikotarpio dažna žmona pradeda maištą. Jai viduje sukyla protestas ir ji pirmą kartą pasako: ne. Ji prisimena save kaip asmenybę ir ima rodyti vyrui nepasitenkinimą. Ji pakelia balsą, demonstratyviai ima delsti daryti tai, ko jis iš jos tikisi. Ji ima atsikalbinėti ir šaukti. Šaukdama ji išvardija viską, kas joje prisikaupė per tiek metų.
Vyras pasako: tu pasikeitei. Jis ieško paaiškinimų ir dažniausiai paaiškina tai dviem būdais:
1. Jis ją išlepino;
2. Jai daro įtaką kitos moterys.
Manau, kad šiuo metu jūs kaip tik esate šioje ypatingoje emocinėje būsenoje - maišto stadijoje. Ir klausimas gali būti toks: kaip jūs galite šia būsena pasinaudoti? Pasinaudoti maištu galima keliais sumetimais: siekiant didesnių savo teisių ir materialinės naudos; didinant savigarbą; keliant savo statusą šeimoje; pasinaudojant juo kūrybiškai, t.y. netikėtai.
Pirmu punktu - materialiniu - jūs galite pareikalauti iš vyro konkrečios naudos: jei jis nori su jumis gyventi ir toliau, tegul bent kartą į savaitę eina su jumis pasivaikščioti; skirdamasis su jumis tegul užrašo jums mašiną ar namą; perveda tam tikrą nemažą kiekį pinigų. Jūs norite materialinės kompensacijos už visas patirtas skriaudas.
Antru punktu - savigarbos - jūs tiesiog sakote: aš daugiau nedarysiu to, kas mane žemina ir nesiklausysiu tavo kritikos. Aš per daug save gerbiu, kad būčiau su tavimi. Dėl to aš praleisiu laiką ten ir su tais žmonėmis, kurie mane gerbia; darysiu tai, kas pakelia mano vertę: mokysiuos, vaikščiosiu į masažą, darysiu grožio procedūras bei keliausiu.
Trečiu punktu - statuso klausimu - jūs sakote: dabar aš tampu šeimos galva ir vadovausiu vaikams bei tau, sakydama, ką ir kada mes darome; aš paskirstysiu šeimos biudžetą ir įsakmiai prašysiu, kad tu kalbėtumei su manimi pagarbiai. Jei tu dar kartą pasakai man ką nors kritiško - aš tuoj pat tave išvarau.
Ketvirtu punktu jūs elgiatės netikėtai. Jūs sugalvojate kažką tokio, ko niekas negalėtų numatyti. Galbūt organizuojate „nuskriaustų žmonų vakarėlį“ o gal, atvirkščiai, surengiate „vyriško simbolio garbinimo šventę“. Simbolį šventės pabaigoje sudeginate.
Kaip matote, maištas – dalykas labai naudingas. Žinoma, kiekvienas sprendimas išeina iš jūsų galimybių, būdo bruožų ir vertybių. Ir situacijos. Todėl jūs turite platų veiksmų diapazoną.
Sėkmės.
Nuolankus Jūs tarnas,
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
