Ir tuomet iš užančių, iš kišenių, iš įstatymų, iš istorijos žinių, iš Biblijos traukiami argumentai apie teisinę atsakomybę, dvasinį antgamtinį ryšį, visuomenės sanklodą, garantijas ir tradicijų tęstinumą. Kasmet pusė tų "garantuotų", "dvasingų" ir "tradicinių" įregistruotų meilių sugriūna į šipulius nepaisant priesaikos iškilmingumo ir stropiai iškeverzotų parašų, tad ką užikrina santuoka, kaip ji daro įtaką dviejų žmonių santykiams, jausmams, gyvenimo būdui?
Gyvenimas po vestuvių iš tiesų keičiasi, ir kartais smarkiai, bet keičiasi jis, man atrodo, ne dėl pačių vestuvių. Pagal mano teoriją, santuoka poros gyvenime yra didelių pokyčių pasekmė, o ne priežastis. Ir tų pokyčių sukelėjas yra ne jos didenybė Santuoka, o jos didžiausias draugas ir priešas - Laikas. Tiksliau, Būsimasis Laikas.
Įsimylėjimo akimirką mes turime vienintelę santykių plotmę - "čia ir dabar", esamą laiką. Pažindami vienas kitą, išgyvendami kartu vis daugiau romantiškų, kasdienių ir net dramatinių patyrimų, bendrų
išgyvenimų kraitį - pirmas bučinys, pirmos gėlės, pirmas barnis, kelionės, pasimatymai, nuotykiai - mes įgyjame praeitį...
O štai kai atsiranda trečias dėmuo, ateitis - ką mes veiksime rytoj, poryt, kitais metais, kai praturtėsim, kai pasensim - tuomet ir įvyksta tas didysis perversmas, kuris klasikiniu atveju sutampa laike su ruošimusi vestuvėms ir pačia santuoka. Ir tuomet, atsimerkę po "pirmosios" vedybinio gyvenimo nakties "staiga" pradedame fiksuoti, kaip keičiasi tas žmogus šalia ir kasdienybė su juo, kai kiekvieną žingsnį lydi suvokimas "ir taip bus visą gyvenimą".
Nėra tikriausiai bendros formulės, kaip žmonių santykius veikia tos projekcijos į ateitį atsiradimas. Vieni neriasi iš kailio, puoselėdami savo naujai įprasmintą meilę, kiti gyvena kaip gyveno iki tol (mat
vestuves atšventė jau gerokai po to, kai išgyveno tą Didįjį pokytį, arba visai neregistravo santykių ir nereikšmino jokio lūžinio momento), treti liaujasi vaidinę tobulą pretendentą(-ę) į sutuoktinius, ketvirti supranta padarę klaidą, penkti iškelia naujus uždavinius a la "būstas", "vaikai" - kiek bebūtų variantų, visi jie remiasi tuo pačiu - sąmoningu ketinimu būti ir likti su pasirinktu žmogumi, kol mirtis išskirs.
Mus tas sąmoningas pasirinkimas supinti savo likimus, oficialiai priimtas prieš septynetą mėnesių, palietė štai tokiu būdu:
1. Vietoje stiprios turkiškai išvirtos kavos rytais lovoje sulaukiu žalios arbatos puodelio: prisiskaičiau, kad kofeinas vengtinas, norint sukurti naują žmogų;
2. Išnyko išlaidos kontracepcijai;
3. Tapau moteriškų forumų dalyvė. Anksčiau tik juokiausi iš jų ir sakydavau "jau aš - nie-ka-da!", bet juose apstu aktualios informacijos. Vyras, kiek žinau, į Google paieškos laukelį taip pat kritinėmis akimirkomis įveda šeimyninių reikalų raktažodžius;
4. Įsigijome antrą žaidimo "Guitar Hero" gitarą bei būgnus, nes jau aišku, kad žaisime visada duetu;
5. Paklausta pavardės, dabar visuomet turiu perklausti, kuri reikalinga: oficiali ar ta, po kuria mane lengviausia atpažinti. Viliuosi, tai laikinas nepatogumas;
6. Jaučiamės dar puikiau nei iki vestuvių, turime krūvą vestuvinių nuotraukų, du masyvokus stilingus aukso žiedus ir... vienas kitą...
O visa kita teka sava vaga, kuri pati savaime yra labai permaininga ir priklausoma nuo įvairių veiksnių, pradedant darbų ir interesų kaita, baigiant "kas ką pasakė" bei "kas man šovė galvon šiandien rytą". Didžiausias pokytis įvyko gerokai iki vestuvių, ir keitė jis ne išorinius mūsų gyvenimus (nors ir juos - taip pat), bet keitė mus pačius, pamažu subrendusius iki savęs dovanojimo, iki priesaikos mylėti ir gerbti iki mirties. Ir už bet kokius pokyčius, kurie mus
laukia priešaky, būsime atsakingi tik mes, o ne pavardžių supanašėjimo faktas.
Laima B.
