Kasdien verčiami ar plėšomi kalendoriaus lapeliai mums primena skubantį laiką. Jo tėkmę dažnai pastebime tik tuomet, kai pasiekiame pačių nusibrėžtas gaires, kurias neretai susiejame su reikšmingais asmeninio ir visuomeninio gyvenimo įvykiais – šventėmis.
Šventė – tai nekasdieniškas, dažniausiai papročio, tradicijos ar kitokios normos nustatytas iškilmingas bendraujamojo pobūdžio renginys, kurio metu laikinai atsitraukiame nuo kasdieninės veiklos bei įprastos gyvensenos. Jos turinys gali būti labai įvairus ir platus: iškilmingas paminėjimas, eitynės, demonstracijos, procesijos, ypatingos pamaldos, šokiai, žaidimai, vaišės, fejerverkai, karnavalai, apsikeitimas dovanomis bei kitos išraiškos formos. Jų pasirinkimas ir derinys paprastai priklauso nuo tradicijos bei to, kam šventinės iškilmės yra skirtos.
Bet kurio šventinio renginio subjektai yra žmonių bendrijos, tad pagal jas išskiriamos valstybinės, nacionalinės, religinės, šeimos, įvairių profesinių grupių, įmonės, įstaigos ar kitokios organizacijos šventės. Jos skiriasi savo dažnumu, visuotinumu bei svarba konkrečiam žmogui, tad galima teigti, kad kiekvienas iš mūsų turi savitą šventinių dienų kalendorių.
Šventės reikšmė
Tiek atskiro individo, tiek bendruomenės atžvilgiu švenčių reikšmę sunku pervertinti. Pirmiausia jos suskaido kasdieninį žmonių gyvenimą į etapus, suteikia jam tam tikro ritmingumo, iškelia virš kasdienybės įprastinės veiklos svarbiausius momentus.
Be to, šventinės dienos mums padovanoja galimybę šiek tiek pailsėti, leidžia trumpam atsiplėšti nuo kasdieninių pareigų, sukuria sustojimo laike iliuziją. Pastebėta, kad pasiruošimas yra ne mažiau svarbus nei pats švenčiamas įvykis, nes laukimas sužadina viltį bei padeda geriau įsivaizduoti artimiausios ateities perspektyvą.
Kadangi šventės jungia atitinkamas žmonių bendrijas, jos atlieka tai grupei itin svarbią vienijančią funkciją. Šventinių renginių metu jos dalyviai turi puikią galimybę prisistatyti kitoms asmenų grupėms, supažindinti aplinkinius su savo skelbiamomis vertybėmis bei tradicijomis. Integracinė ir demonstracinė šventės funkcija dažnai naudojama politiniais tikslais.
Šventė gali būti tam tikro visuomenės, sluoksnio, profesinės grupės, kolektyvo, etninės, religinės ar kitokios bendrijos gyvenimo ir pasaulėžiūros reguliavimo dalis, įgijusi pastovias formas bei rengiama tai grupei reikšmingų įvykių progomis. Tokiu atveju su kuria nors bendrija besitapatinantis žmogus turi ne tik laikytis jai svarbių renginių grafiko, bet ir perimti atitinkamus šventimo būdus.
Nors šventinių ir eilinių dienų santykis neabejotinai atspindi kasdienybės pergalę, tačiau kiekvienas išskirtinis mūsų gyvenimo įvykis turi didesnę tikimybę išlikti atmintyje. Savo asmeninėje istorinio laiko juostoje įvairiomis šventėmis neretai naudojamės kaip atskaitos tašku kitiems prisiminimams įtvirtinti.
Vaiko akimis
Vaikai su įvairiomis šventėmis bei jų šventimo formomis pirmiausia susipažįsta savo artimiausioje aplinkoje – šeimoje. Tad mažieji labiausiai vertina tuos šventinius įvykius, kuriuos išskiria ir jų tėvai. Vaikystėje ypatinga reikšmė teikiama gimimo dienai, nes ji tiesiogiai susijusi su konkrečiu asmeniu. Tačiau vaikai neskuba sureikšminti skubančių metų, nors šventės jų laiko suvokime užima itin svarbią vietą. Mažieji neretai gyvena perdėtais lūkesčiais, tad kartais kyla realus pavojus atitrūkti nuo realybės, kai laukimo periodas apima visą laikotarpį tarp dviejų artimiausių šventinių įvykių.
Patiems mažiausiems kiekvienas šventinis renginys turi maginę reikšmę. Tad neatsitiktinai vaiko sąmonėje šventės siejamos su stebuklų galia apdovanotais personažais ar tiesiog maginę prasmę turinčiais veiksmais. Per Kalėdas mažuosius aplanko dovanų negailintis Kalėdų Senelis, o per gimtadienį užpūstos torto žvakelės gali išpildyti slapčiausią norą. Net jeigu akivaizdūs stebuklai ir neįvyksta, mažieji savo akimis regi kasdienybės permainas. Gal tėtis šiandien anksčiau grįžo iš darbo ir padėjo mamai ruošti vakarienę, o gal visa šeima susėdo prie neįprastai padengto šventinio stalo. Net ir menkiausios detalės padeda kurti ypatingą atmosferą, o jų prisiminimas jau suaugus vėl leidžia pajusti vaikystės švenčių dvasią.
Dėmesys svarbiau
Nors vaikai laukia dovanų ir stebuklų, tačiau artimųjų dėmesys bei dvasinė šiluma jiems turi kur kas didesnę reikšmę. Prisiminkime, kad džiaugsmas gavus net ir labai geidžiamą daiktą paprastai trunka neilgai. Tad nepaisant visos šventinės euforijos bei teigiamų jausmų antplūdžio, mažiesiems reikalingas emocinis stabilumas. Svarbiausias saugumo šaltinis yra šeima, supanti vaiką dėmesiu ir rūpesčiu ne tik šventinėmis dienomis.Teigiama, kad bet kuri šventė, kaip ir kopimas į kalną, turėtų prasidėti nuosekliu kilimu į aukščiausią tašką ir baigtis tolygiu pakylėjimui sugrįžimu į kasdienybę.
