Penktame dėžutės stalčiuje. Gerai, kad danguje dar nėra privačių teritorijų. Esu galinga savo žvilgsnio valdovė. Ašara ašara bėk iš paraudusios akies, nes ji kaip skęstantis laivas iš kurio reikia gelbėtis.
Sugriuvus sienai atsivėrė akligatvis. Ten gyveno regintys. Kadangi visiem jie nepatiko, siena atstatė trim centimetrais storesnę. Dėl viso pikto. Nes visada vengi to kas kelia nepasitikėjimą. Svarbiausia – mylėti save. Užsimerkus.
Nežinau ar kada nors dar kris lapai ant veido taip kaip tada, kai gulėjau pliušinėje kapo duobėje ir negalėjau ištraukti kojų įaugusių į žemę. Mačiau tą, kuris užbėrė smėlio į akis nors pernykščiai lapai ėdė mane mažučiais kąsneliais.
Nežinau ar dar kada taip bus, bet dabar matau prie mano lango susirinkusią minią nešiną žemių kibirais. Jie nori, kad aš prasmegčiau. Taip tyliai tyliai nori ir dar tvirčiau suspaudžia kibirų rankenas. Tamsoje matau tik nebylų troškimą, bet nematau jo gimdytojo.