Neteisinga būtų manyti, kad pamokų vengiantys vaikai ir chuliganai yra “tingūs, neiniciatyvūs ir nerodo intereso mokslams”.
Netgi nelabai gabūs ir nelabai smalsūs kai kuriems dalykams vaikai atmeta ne pačią biologiją. Kokio vaiko nežavėjo žiogelio sandara ar gėlės aromatas? Kurio nedomino seksualinės paslaptys? Jie atmeta ne tai, o neįdomų biologijos pateikimą.
Vaikai atmeta ne fiziką. Kurio berniuko nedomino kaip juda mašina ar kodėl šviečia žvaigždės? Jie atmeta nuobodžias formules ir neįdomius dėsnius. Vaikai atmeta ne darbus. Kas nesvajojo gerai vairuoti ar mokėti sutaisyti mechanizmus? Jie atmeta neįdomią darbų programą su būtinu metalo gabalo pjovimu.
Vaikai atmeta ne literatūrą. Kuris nebuvo susižavėjęs “Hariu Poteriu” ar “Žiedų valdovu”? Jie atmeta neįdomią programinių kūrinių analizę. Ir t.t.
Klausimas čia gali būti kitoks: kaip suderinti šiuos du dalykus: mokyklą ir vaiko smalsumą? Programą ir stichišką vaiko polinkį mokytis?
Ir kol šviesūs protai galvoja, vaikai ir taip derina. Jie išmoksta mokykloje ne tik gamtos ir humanitarinių mokslo pagrindų. Kai kurie iš vaikų taip ir neįsisavina programos. Užtat būdami mokykloje jie išmoksta ir sužino iš savo bendraamžių:
Kaip daryti “bombikes”;
Kokie geriausi šiuo metu mobilūs telefonai;
Kokius kompiuterinius žaidimus verta žaisti;
Kaip rūkyti;
Kaip sekti anekdotus ir juokinti visą klasę;
Kaip muštis;
Kaip rengtis;
Kaip piešti;
Kaip bendrauti su kita lytimi;
Kaip įsiteigti mokytojams ir juos pergudrauti;
Kaip šaipytis;
Kaip ginti orumą;
Ir masę kitų, kasdieniame gyvenime reikalingų dalykų.
Visa tai gerai žinoma pedagogams. Ir vis dėlto jie kasdien įžengia į klasę ir tęsia savo dalyką: gamtos ar humanitarinių mokslų pradmenis. Programos dėstymą.
Pedagogas, koks gabus jis bebūtų, įžengęs į klasę pavirsta... vaiko slaugytoju, kuris turi įdėti į vaiko galvą košytę. Jis turi primaitinti jį žiniomis, kuriuos vaikas turi įsisavinti.
Ir kaip dauguma pagal programą maitinamų kūdikių, vaikai ima spjaudytis. Jie nenori košytės. Ne todėl, kad jie nejaučia alkio ir intereso. Kaip tik todėl, kad jiems tuo metu kažkas labai smalsu. Ir nors mokytoja jam pasako: ”tu visai negalvoji apie savo ateitį”, jis jau stichiškai, pats to nežinodamas, ruošiasi ateičiai.
Jam smalsu:
kas ten kitai mergaitei po sijonu;- jis taps garsiu foto menininku.
koks ten naujas “mobiliakas” pas draugą,- jis taps sėkmingu pardavimu vadovu ir uždirbs daugiau už mokyklos direktorių;
kodėl tas naujas berniukas nežiūri į mane,- ji taps psichologe;
kodėl vakar nesuveikė tualete numesta “bombikė”?- jis taps neblogu chemiku;
kaip primušti tą nekenčiamą vyresnės klasės mokinį, kuris prašė pinigų- iš jo išaugs žinomas sportininkas...
kaip šmaikščiau pamėgdžioti mokytojos balsą- ji taps televizijos šou žvaigžde…
Kaip tik todėl, kad vaikas yra labai smalsus, jis ir pavirsta mokytojo akimis, į “nesidominantį mokslais”. Ir kaip tik todėl, kad jis yra vidutiniokas, jis geriau įsitvirtins gyvenime ir pasieks daugiau nei pirmūnas ir moksliukas.
O ką daryti tėvams?
Suvokti, kad kažkas- visuomenė,mokykla, seneliai ar jūsų paties įsivaizdavimas - stato jus tik į vieną - į maitintojo padėtį. Ir suprasti, kad prievartinis maitinimas dažniausiai sukelia kūdikio pasipriešinimą. O jūsų vaikas nebe kūdikis.
Suprasti, kad negabių vaikų pasaulyje nėra, ir kad klausimas ne tame, kiek jam išėjo trimestre, o tame, kam jis būtent gabus. Kur žiūri jo akys, į ką linksta jo protas, kuo jis panašus į savo tėvą, motiną, senelį ir močiutę.
Ne vieną, o kelis intelektus išskiria šiuo metui psichologai. Tai žodinis, matematinis, erdvinis, muzikinis, kūniškasis, tarpasmeninis ir asmeninis. Psichologai žmoguje išskiria nesuvaldomą jėgą: jėgą realizuoti savo sugebėjimus. Todėl, kad ką bedarytų šiuo metu jūsų “tinginys”, jis realizuoja savo intelektą. Kokį?
Štai jis vietoj matematikos ruošimo vikriai suka dviračio ratus;
Štai jis vietoj sporto sprendžia, kur geriau nukreipti sąjungininkų kariuomenę strateginiame kompiuteriniame žaidime;
Štai ji vietoj programavimo lanksto iš popieriaus paukštelį;
Štai jis vietoj darbų fantazuoja apie tolimą galaktiką;
O štai vietoj literatūros ji užimta santykių aiškinimusi su suolo drauge.
Vaikas visuomet, o ypač tada, kai tėvams atrodo “tinginiu” realizuoja savo intelektą. Jis visuomet šiame procese, tik “neprograminiame”.
O kas jam trukdo šiame procese? Jam trukdo žinojimas, kad jis blogas, arba tie patys trūkumai, kurie būdingi it suaugusiems: depresija, pavydas, nuovargis, dirglumas, nuoskauda, pyktis, slaptos aistros, godumas ir t.t. Tačiau, nepaisant viso to, jis jau dabar, jau šiuo momentu kažko mokosi.
O ką tuo metu reikia daryti jo mamai ir jo tėvui?
Reikia daryti tai, ką visuomet darydavo mamos ir tėvai. Jiems reikia dirbti ir mylėti. Jiems reikia pažinti pasaulį ir kurti. Jiems reikia rūpintis sveikata, gerove, meile ir vystytis. Galų gale, jiems reikia realizuoti tą savo intelektą, kuriuo juos apdovanojo gamta. Ir tobulėti toje srityje, kuria gamta apdovanojo ne taip dosniai.
O kad dar yra dvasinis pasaulis ir dvasinis kelias pas kiekvieną žmogų, tai jau ateities klausimas - kai vaikai seniausiai bus dideli. Kai jie, jau tapę suaugusiais, pradės rūpintis savo šeimų gerove, sveikata, meile ir vystymusi. O jums tuo metu reikės rūpintis savo dvasiniu keliu, savo paskirtimi, savo tikėjimu ir savo vientisumu. Ir auginti anūkus. Tikriausiai štai kodėl vaikus geriausiai augina ne tėvai, o seneliai. Turbūt štai kodėl išmintingi pedagogai ne tiek rūpinasi programa, kiek džiaugiasi kartu su vaikais ir padeda jiems džiaugtis...
O mums? Pats laikas nuvaryti vaiką nuo kompiuterio ir pasodinti jį prie pamokų?
