Paauglystėje svajojame apie meilę, baigę mokyklą - svajojame dirbti mėgstamą ir gerai apmokamą darbą, turėti daug pinigų, gražius namus ir daiktus, mylimą vyrą ar žmoną bei laimingą šeimą.
Na, gal dar svajojame apie keliones po pasaulį ar nuosavą verslą... Bet ateina laikas, kai viso to daugiau ar mažiau pasiekę, pamąstom - ar apie tai svajojom, tačiau svajoti nesiliaujame, svajojame būti laimingi,
nors lyg ir visko, apie ką svajojome, pasiekėme, bet vis tiek laimės nedaug, ir toliau svajojame.
Svajojam, gal pakeitus darbą būtų įdomiau, gal susiradus kitą vyrą - jis labiau mane suprastų, gal pakeitus namus gyvenimas taptų linksmesnis... Ir taip svajodami nepajuntam, kaip akimirksniu prabėgo gyvenimas, kažką įgyvendinti spėjom, kažko - ne, o jau svajoti daugiau lyg ir nebėra laiko, nes tuomet didžiausia svajone tampa noras dar kuo ilgiau pagyventi, kasdien pajausti saulutės spindulius, išgirsti paukščių balsus, užuosti gėlių kvapą bei matyti savo pačių brangiausių žmonių veidus ir šypsenas.
Kaskart vis labiau pradedam džiaugtis artėjančiu pavasariu,
bundančia gamta, ir vėl imi svajoti - gyventi gera. Tačiau aš jauna, ir svajoju dažnai, daug mano svajonių išsipildė, keletas - ne, tačiau jų atsiranda vis naujų, ir viena didžiausia - palikti savo pėdsaką Žemėje.
Pagimdžiau dukrą, ji tikrai ilgai mane minės savo vaikams, vaikų vaikams, gal parašysiu knygą - turėčiau būti irgi minima, o gal sukursiu kažką tokio, kas žmonėms palengvins gyvenime. Svarbu juk svajonė, o siekdama ją įgyvendinti - suteiksiu savo gyvenimui prasmę, nes svajoti juk nieko nekainuoja....
Ernesta U.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!
