Atrodytų, šioje žemiškoje erdvėje egzistuoja tik aš ir mano mintys.
Mintys, kurios žmogui leidžia kartais žlugti, kartais išgyventi, kartais būti beprasmiškam, kartais absoliučiai laimingam. Visos jos būna didžių, genialių dalykų pagrindas, nes visos jos pradžioje būna tiesiog svajonės. Minčių daug, kaip ir spalvų. O gražios svajonės taip pat turi spalvas.
Ištisa begalybė spalvų, begalybės žmonijos svajonių.
Ooo tie svajonių paveikslai!. Jie trapūs. Subtilūs. Slaptingi. Jie gražina žmogaus gyvenimą. Be jų būtų grubi kasdienybė. Svajonė taip švelniai prisiliečia prie žmogaus, kad šio gyvenimo spalvos įgauna žavius pastelinius atspalvius. Nebelieka ryškių draskančių kontrastų ir sieloj įsivyrauja harmonija. Svajonė gyvena kartu, todėl darosi drąsiau gyvent.
Drąsiau žengiu ir aš gatve, nors šaltai šlapia, batai klimpsta į šlapio sniego balas. Drąsiau, nes ir aš turiu svajonę. Tokią kuklią, labiau žemišką ir tokią žalią.
Mano svajokliška mintis nuklysta prie gražaus, aplink apaugusio žaliais augalais ir gėlėmis baseino. Matau mėlynai žalią vandenį. Girdžiu ramią pritildytą muziką. Aplink daug žvakučių, kurių skleidžiama šviesa sklando virš vandens. Toks harmoniškas derinys atrodytų kaip dangiškas patalas man. Dangiškai žalias.
Nejaugi visa tai man? Nejaugi galiu pasinerti į šia harmoniją?. Ir staiga prišoka kampuotoji mėlynoji mano logika: „Kokia viso to kaina? Ir kiek ilgai?“ Išsigąstu pati savęs. Net sustoju gatvėje. Šlampa kojos.
Ach. Atstok, logika. Dabar aš turiu svajonę. Ji šilta. Ji gaivi. Ji mano ir ji vasariškai žalia. Tarp žiedų, aromato ir švelnios muzikos. Kelios augančios gėlės nusileidusios tiesiai į vandenį. Rausvi jų žiedai vandens paviršiuje: kokia vandens ir žiedo draugystė! Ach. Įlipu nedrąsiai į baseiną, bijodama suardyti tokią harmoniją. Kokia dieviška ramybė gėlių, augalų, vandens, žvakių šviesos ir muzikos fone. Šiltas vanduo mane glosto, o liepsnos tarsi žaidžia vandenimi. Plaukioju iki malonaus nuvargimo. Kartais taip gerai nejusti kojomis žemės. Visgi malonus nuovargis daro savo. Reikia išlipt.
Belipant iš baseino, pastebėjau link manęs einantį simpatišką vyrą. Jis priėjo ir maloniai nusišypsojęs tarė: „ Tikiuosi, jums patiko ši žalioji relaksacija, o toliau siūlome raminamąjį masažą. Ar norėtumėte?“.
Maloniai nustebau. Sugrūdau vėl prišokusią logiką su racionalumu ir padėkojusi už pasiūlymą – sutikau. Mane jis pakvietė sekti paskui. Einame ilgu koridoriumi. Ir čia daug žydinčių gėlių. Mano basos kojos vis dar nedrąsiai žengia per smulkius glotnius akmenukus. Maloniai kutena. Galiausiai prieiname duris. Jis linktelėjo man ir jas pravėrė, kad įeičiau. Įžengiau ir nustėrau iš nuostabos. Kambarys žalias!
Į mane plūstelėjo gaivus ir švelnus gėlių aromatas, susimaišęs su tylia, ramia pianino muzika. Esančių aromatinių žvakių šviesų šešėliai žaidė ant žalių sienų ir lubų. Tai čia ir bus mano žaliasis atsipalaidavimas. Ir čia aš nors trumpam pamiršiu šio pasaulio įtampą, vargus ir savo vienatvę. Ach. Tarsi mano siela ištrykštų žaliuoju fontanu aukštyn, aukštyn toliau nuo žemės....
Žemė, žemė... Pajuntu, kad mano kojos čia dabartyje, remiasi į žemę. Aš gatvėje. Šlepsenu namo. Aš realybėj. Bet aš ką tik buvau laiminga - aš nubrėžiau žalią liniją žiemoj. Aš žalias mintis kaip taškus išmėčiau ant šlapio balto sniego. Aš pagražinau savo būtį. Aš savaip stengiausi būti laisva – aš svajojau. Žaliai.
Linkiu ir jums gražių spalvotų svajonių!
Zita B.
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso „Mano žalia svajonė“ dalis. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk „Eglės“ sanatorijos įsteigtą prizą!
