O aš pagalvoju, kad ji turbūt jau grįžo iš ten: purvinai geltonos spalvos paltukas ir oranžinis (gal soliariumo?) įdegis iš toli šviečia. Važiuodama namo įsijungiu radiją, o ten kažkoks europarlamentaras tarška, esą Europos Sąjunga yra didžiausia bananų importuotoja pasaulyje ir dėl šios rinkos su Lotynų Amerikos bananų augintojais varžosi Afrikos, Karibų ir Ramiojo vandenyno šalys, nors tikroji bananų tėvynė yra Pietryčių Azija, bla bla bla...
Užvilkusi krepšius į ketvirtą aukštą (tik išleisk moterį su pilna pinigine į prekybos centrą) ir pagaliau prisėdusi virtuvėje su puodeliu kavos sulaukiu pasiūlymo: imk bananą, suvalgysi, šiandien skaičiau internete, kad tai puikus kalio šaltinis, natūralus antidepresantas. Dar kartą įsistebeiliju į tą purvinai geltoną spalvą ir imu suvokti, kad viskas vyksta neatsitiktinai. Nors nesu beprotė fatalistė, bet visa tai likimas! Tik dabar svarbu visus ženklus interpretuoti teisingai: Afrika, bananai, skrybėlaitė... Taip! Aš turiu vykti į Afriką paskabyti bananų! Įdegsiu, gal kiek svorio pamesiu...
Iškart skambinu geriausiai draugei, gal ji norėtų prisidėti, na, vienai į Afriką kiek nejauku, suprantate. Deja, susiduriu su skepticizmu. Ai, tie lietuviai, jiems viską reikia žinoti: į kurią Afrikos valstybę traukiu, ar jau turiu darbo pasiūlymą, kiek kainuoja bilietai bei daugybę kitų smulkmenų. Aišku, nė velnio nieko nesuprantu ir nežinau, gi ši mintis gimė ne daugiau kaip prieš dešimt minučių! Nokautą gaunu, kai vadinamoji geriausia draugė pasiūlo susikrauti lagaminus ir važiuoti į kokį Egiptą ar Turkiją, atseit ir jų „bananų“ man turėtų užtekti.
Esu kiek išmušta iš pusiausvyros, tačiau kai kuriais aspektais draugė teisi. Atsiverčiu enciklopediją apie pasaulio geografiją, susirandu skyrių apie Afrikos žemyną ir spėju skaičių. Pataikau į Liberiją (tik nemaišykite su arabiškąja Libija), taigi kryptis jau kaip ir žinoma. Keli raminantys faktai: jie tikrai augina bananus, o valstybinė kalba anglų, žodžiu – susikalbėsiu. Kiek baugina užsitęsęs pilietinis karas, 85 proc. nedarbas bei kvalifikuoto darbuotojo mėnesinis atlygis, kuris siekia vos 200 litų. O tai kiek uždirba bananų plantacijų darbininkai?!
Na, bandau gilinti savo žinias. Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įsikūrusios už 5000 kilometrų, Egipte, tad į jas kreiptis dėl pagalbos darbinantis neverta, nieko ten nežinos. Užsienio reikalų ministerijos atstovai teigia, kad į šią šalį galima važiuoti nebent dėl kokios nors misijos, tikrai ne poilsiauti ar ekonominės gerovės ieškoti, be to, priduria, jog dėl jau minėto pilietinio karo situacija valstybėje vis dar nestabili. Nors žydrašalmių (t. y. Juntinių Tautų taikdarių) vis dar yra, jie teikia tik humanitarinę pagalbą. Gal visgi padėtis šalyje nėra tokia jau pavojinga?..
Deja, Lietuvos turizmo agentūros neorganizuoja kelionių į Liberiją! Lėktuvai į sostinę Monroviją leidžiasi vos kelis kartus per savaitę, dažniausiai iš gretimų Afrikos valstybių, o, anot vienos užsienio agentūros, lengviausia į Liberiją pakliūti iš Belgijos. Taigi man reikėtų mažiausiai kartą persėsti. Pradėjus ieškoti galimų variantų net lūpa vypteli... Skrendant iš Briuselio gali tekti persėsti mažiausiai du sykius, o dar iki ten nusigauti reikėtų. Tiek to tie persėdimai, ieškau ekonomiškiausio varianto, kuris, pasirodo, kainuoja nuo 3 000 JAV dolerių (daugiau nei 7 000 litų). Jau dabar jaučiu mane mušantį Afrikos karštį...
Maža to, beprotiškai bijau adatų, tų svetimkūnių, kurie skrodžia odos paviršių, o paskui klastūniškai smenga gilyn, palikdami intervencijos žymes ne tik kūne, bet ir... Gerai, gerai, baigiu su savo fobijomis, kurių kuo toliau, tuo daugiau. Numylėtieji skiepai. Svarbiausia pasiskiepyti mėnesis ar du prieš kelionę nuo šių ligų: maliarijos, hepatito A ir B, vidurių šiltinės, geltonosios karštinės, poliomielito, pasiutligės bei stabligės ir difterijos (kiaulytei, raudonukei ir tymams dauguma lietuvių jau turi imunitetą). Viską susumavus išeina dar apie 300 litų.
Afrika, bananai, skrybėlaitė... O gal aš viską interpretavau ne taip? Vėl skambinu geriausiai draugei. Šį kartą ne su darbo pasiūlymu, kuris vargiai kada atsipirktų, o su pasiūlymu atostogų išlėkti. Po penkiolikos minučių nuoširdžiai džiaugiuosi savo naujutėlaičiu bikiniu ir ieškau paskutinės minutės skrydžių į tą pačią Afriką, tik labiau pritaikytą visapusiškai baltiems turistams. Paskutinį sakinį galime interpretuoti įvairiai, tik šį kartą kelią teks pasirinkti jums patiems...
Ką aš sužinojau
Faktai
Liberijos Respublika (Liberija) – valstybė Vakarų Afrikoje. Ribojasi su Siera Leone šiaurės vakaruose, Gvinėja šiaurėje, Dramblio Kaulo Krantu rytuose, taip pat su Atlanto vandenynu. Sostinė – Monrovija, valstybinė kalba – anglų. Šalyje 85 proc. žmonių neturi darbo, likę 15 proc. laimingųjų dirba žemės ūkyje. Labiau išsilavinę žmonės stengiasi keliauti į miestus, ten yra didesnės galimybės gauti gerai mokamą darbą – 200 litų per mėnesį. Pagrindiniai šalies mainų partneriai yra Belgija, Pietų Korėja ir Japonija.
Ko reikia vykstant
Vykstant į Liberiją reikia turėti pasą, kertant sieną gaunama, t. y. išperkama, viza. Taip pat reikia pasiskiepyti nuo maliarijos, hepatito A ir B, vidurių šiltinės, geltonosios karštinės, poliomielito, pasiutligės bei stabligės ir difterijos. Asmenys, neturintys įrašo apie skiepus nuo geltonosios karštinės, arba geltonojo drugio, gali būti neįleisti į bet kurią Afrikos valstybę. Į Liberiją geriausia atvykti iš gretimų Afrikos valstybių, nemažai skrydžių yra ir iš pagrindinių oro uostų JAV. Skrendant iš Europos patartina rinktis Briuselį (Belgija).
Dauguma atvykėlių yra suinteresuoti humanitarinės pagalbos teikimu vietos gyventojams ir kitų valstybių įmonių padalinių steigimu. Atostogauti ir ieškoti bet kokio tipo darbo yra beviltiška, nebent atstovautum įmonei, kuri steigia padalinį pasirinktoje Liberijos vietovėje. Taigi, Lietuva, pirmyn į neištirtas teritorijas!
ANONSAS:
„Mano kepyklėlės verslo istorija“ ir „Geriausių verslo mokyklų JAV dešimtukas“ – ieškokite „bzn start“ vasario mėnesio verslo žurnalo numeryje.
